Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Recidyvas (atkrytis)
Kaip jau minėjau, pokyčiai yra tik pusė pergalės. Kita pusė – įtvirtinti naująją būseną. Prochazka, Norcrossas ir Di Clemente 1994 m. išleistoje knygoje „Teigiamų pokyčių psichologija“ pabrėžia, kad recidyvas yra neatsiejama pokyčių proceso dalis. Kelias retai būna tiesus. Paprastai negalime akimirksniu atsisakyti senų įpročių ir visam laikui pereiti prie naujo veikimo būdo. Pokyčiai – tai „du žingsniai pirmyn, vienas atgal“. Daugelis mūsų modelių mus lydi jau daugelį metų; tai įsišakniję elgesio būdai, prie kurių lengva sugrįžti.
Atkrytis dažniausiai įvyksta, kai prarandame sąmoningumą. Sąmoningumas – tai būsena, kai žmogus yra emociškai neutralus savo gyvenimo stebėtojas. Kai esame sąmoningumo būsenoje, nereaguojame į situacijas; stebime, kaip reaguojame į situacijas. Geras pavyzdys – ėjimas į restoraną laikantis dietos. Suvokiu, kad restorane bus daug skanaus maisto, o aplink mane esantys žmonės jį valgys. Iš anksto tam pasiruošiu ir priimu sprendimą, kad valgysiu tik sveikiausią maistą, bet saikingai. Toks sąmoningas nusiteikimas padeda man išlaikyti ilgalaikį ketinimą.
2011 m. Baumeister ir Tierney savo tyrime padarė išvadą, kad apskritai žmonėms nelabai gerai sekasi susilaikyti nuo trumpalaikių pagundų ir veikti atsižvelgiant į savo ilgalaikius interesus. Atlikus kokią nors daug išteklių reikalaujančią užduotį jiems daug sunkiau susilaikyti nuo skanaus maisto nei tiems, kurie užduoties neatliko.
Tai rodo, kad valios jėga yra ribotas trumpalaikis išteklius. Kai ilgesnį laiką eikvojame energiją atlikdami kokį nors sąmoningą veiksmą, mūsų valios jėgos raumenys pavargsta ir esame ypač pažeidžiami, kad vėl grįžtume prie įprastų reakcijų. Tai labai svarbi sąvoka. Kaip 2012 m. išleistoje knygoje „Valios galia“ pažymi Kelly McGonigal, „mes, žmonės, praktiškai nesugebame atskirti atlygio pažado nuo bet kokio malonumo ar atlygio, kurio siekiame. Atlygio pažadas yra nepaprastai stiprus, todėl mes ir toliau persekiojame tai, kas nesuteikia laimės, ir vartojame tai, kas atneša daugiau kančios nei malonumo.“
Būtent McGonigal pabrėžiamas atlygio ir laimės skirtumas paaiškina daugelį atkryčių, kurie įvyksta po žmonių bandymų keistis. Jei mums pavyktų numesti viršsvorį, pajustume laimę. Tačiau atlygį jaučiame tada, kai valgome desertus. Problema ta, kad atlygis nedaro mūsų laimingų ir netgi gali sabotuoti mūsų ilgalaikį pasitenkinimą savo gyvenimu. Būna atvejų, kai trumpalaikis rinkos aktyvumas padidėja ir mes atidarome pozicijas, kurių niekada nebūtume atidarę, jei būtume laikęsi savo patikimo plano – dauguma prekiautojų tai žino. Greito atlygio iš trumpalaikės prekybos pažadas laikinai nustelbia ilgalaikio džiaugsmo paskatą, kurį teikia patikimo prekybos verslo plano laikymasis.
Vienas iš psichologinių veiksnių, atimančių iš mūsų valios jėgą, yra negatyvumas. Savęs žlugdymas ir nerimas daro mus nelaimingus. Tokioje būsenoje daug lengviau rasti paguodą tiesioginiame atlygyje. Toks negatyvus mąstymas vagia mūsų energiją, o kartu ir valios jėgą. Priešingai, mums daug lengviau laikytis dietos ar prekybos plano, kai matome, kad jis mums duoda konkrečios naudos.
Ir, žinoma, kai naujas elgesio modelis tampa įpročiu, jo palaikymas nebereikalauja valios pastangų.
Kaip susidoroti su negatyvumu ir užtaisyti psichologines spragas, dėl kurių atsiranda valios pastangų „nutekėjimas“? Įrodyta, kad dėmesingo įsisąmoninimo meditacija padeda išvengti atkryčių. Teasdale’o ir kolegų 2000 m. atliktas darbas įrodė, kad kognityvinė terapija, pagrįsta sąmoningumo praktika, yra veiksminga priemonė, užkertanti kelią atkryčiams žmonėms, sergantiems sunkiu depresiniu sutrikimu.
Taip pat nustatyta, kad sąmoningumo praktika gerina sveikatą, mažina streso lygį, stiprina socialinius ryšius ir didina dėmesio koncentraciją. Taip yra todėl, kad sąmoningumas leidžia mums užimti neutralią stebėtojo poziciją savo gyvenimo atžvilgiu, o tai padeda mums nepasiduoti momentiniam nusivylimui. Įsivaizduokite du žmones. Vienas jų sako: „Esu visiškas nevykėlis, kuriam nieko nepavyksta!“. O kitas: „Šiuo metu sakau sau, kad esu visiškas nevykėlis, kuriam nieko nepavyksta“. Pirmuoju atveju yra savęs identifikavimas su neigiama žinia. Antruoju atveju asmuo užima stebėtojo poziciją – jis ne tik galvoja ir jaučia, bet ir suvokia savo mintis bei jausmus.
Meditacija – pavyzdžiui, susitelkimas į gilų ir ritmingą įkvėpimą ir iškvėpimą – nuramina protą ir kūną, perkelia juos į būseną, nesuderinamą su emociniu susijaudinimu. Įvykus stresą keliančiam įvykiui, reaguojame su baime ar nusivylimu, o mūsų kūnas įsijungia greitėjimo režimą, ruošdamasis reaguoti „mušk arba bėk“. Šis greitėjimo režimas susijęs su padidėjusiu smegenų motorinių centrų aprūpinimu krauju, o už planavimą ir mąstymą atsakingų vykdomųjų centrų aprūpinimas krauju sumažėja. Štai kodėl ankstesnėse savo knygose minėjau, kad patyrę stresą prekiautojai tiesiogine to žodžio prasme netenka proto. Jie analizuoja ir planuoja savo sandorius naudodamiesi prefrontaline smegenų žieve, bet akimirkos įkarštyje pasiduoda motorinių centrų reakcijai „mušk arba bėk“. Puikioje 2012 m. išleistoje knygoje „The Hour Between Dog and Wolf“ Johnas Coatesas aiškina, kad tokie poslinkiai įvyksta keičiantis cheminių medžiagų pusiausvyrai organizme. Vienos medžiagos skatina mus rizikuoti (testosteronas), o kitos išsiskiria kaip atsakas į stresą (kortizolis). J. Coatesas – buvęs prekybininkas, neurologas ir ekonomistas – teigia, kad mūšio įkarštyje daugelis mūsų veiksmų turi daugiau biologinį nei loginį pagrindą.
Pagrindinė išvada
Paprastai mūsų emocinė būsena seka mūsų fizinę būseną.
Atkrytis paprastai įvyksta „perkaitimo“ laikotarpiais, kai veikiame mažiausiai sąmoningai. Vienas dalykas yra išlaikyti blaivybę AA susirinkimuose, kai mūsų dėmesys visiškai sutelktas į pagalbą (bičiuliams ir sau). Kitas dalykas – išlaikyti blaivybę, kai kažkas mus pykdo, liūdina ar kelia nerimą. Kai mūsų valios jėgų atsargos išsenka, pradedame grįžti prie senų įpročių – ir pernelyg dažnai mums trūksta sąmoningumo, kad laiku sustabdytume šį procesą. Prochazka, Norcrossas ir Di Clemente savo knygoje „Teigiamų pokyčių psichologija“ cituoja tyrimą, kurio metu nustatyta, kad 60-70 % alkoholikų, narkomanų, rūkalių ir žmonių, turinčių valgymo problemų, atkryčių įvyksta po emocinio streso. Kai jaučiame nemalonios situacijos spaudimą, padidėja tikimybė, kad prarasime sąmoningumą bei valią ir vėl pradėsime veikti autopilotu.
***
Savo karjeros pradžioje turėjau galimybę dirbti su Kevinu, sumaniu dienos prekiautoju. Jis puikiai mokėjo nustatyti pirkėjus ir pardavėjus rinkos gilumoje esančiuose ekranuose. Jo rizikos valdymas taip pat buvo išties puikus. Patirdamas nuostolį, jis žengdavo žingsnį atgal, pažiūrėdavo, kas nutiko ne taip, ir grįždavo prie prekybos nepasiduodamas streso reakcijoms. Tačiau retkarčiais Kevinas patirdavo didelį ir skaudų nuostolį. Taip atsitikdavo itin didelių sandorių metu, kai jis leisdavo rinkai eiti prieš jį daug toliau, nei jis iš pradžių planavo. Ironiška, bet prekiaudamas įprasto dydžio sandoriais, jis visada uoliai ir tvirtai laikydavosi stopų. Jo užsispyrimas išryškėjo tada, kai jis prekiavo didžiausiais sandoriais – taigi buvo labiausiai pažeidžiamas dėl didelio nuosmukio.
Kai pradėjau su juo dirbti, jis kaip tik išgyveno dar vieną skaudų nuosmukį. Treidingo kompanijos savininkas jam aiškiai pasakė: arba jis sustoja, arba jam bus atimta teisė prekiauti didelėmis pozicijomis. Bendraudamas su Kevinu greitai supratau, kad jis nėra iš tų žmonių, kurie linkę pasiduoti užslėptam norui save žlugdyti. Impulsyviu ar neapdairiu jo taip pat nebūtų galima pavadinti. Kevinas didžiausius sandorius atidarinėjo tada, kai labiausiai pasitikėjo savimi. Įsitikinęs savo požiūrio į rinką teisingumu, jis leisdavo kainai per daug pakilti – ir tik tada pripažindavo pralaimėjimą. Keviną iš sąmoningumo režimo išstumdavo ne stresas dėl nuostolio, o pelno virtinės euforija ir perspektyvios idėjos atsiradimas. Tai mane pribloškė: tai reiškė, kad bet koks emocinis ar psichologinis sužadinimas – ne tik su stresu susijusios emocijos – gali priversti mus „išeiti iš proto“.
Patariau Kevinui atlikti „emocinio termometro“ pratimą. Ryte užėmęs savo darbo vietą, jis ant stalo padėjo kelis popieriaus lapus su termometro paveikslėliu. Visą dieną jis reguliariai „matuodavo savo emocinę temperatūrą“, nurodydamas, kaip jam šiuo metu „karšta“ ar „šalta“. Svarbiausia šiame pratime buvo tai, kad aiškiai įvardijome jaudulį ir pasitikėjimą savimi kaip „karštą“ būseną. Termometras padėjo Kevinui reguliariai įsisąmoninti, kaip jis jaučiasi. Pastebėjęs, kad temperatūra pakilo iki „karštos“, jis imdavosi reikiamų veiksmų, kad atvėstų.
Kad atvėstų, pradėjome praktikuoti paprastą sąmoningumo pratimą – gilų ir pamatuotą kvėpavimą užmerktomis akimis. Įkvėpdamas jis sakydavo sau, kad nurimsta ir vis labiau atvėsta. Jis buvo visiškai susikoncentravęs į kvėpavimą ir savihipnozę. Kevinas sugalvojo šiek tiek pakoreguoti pratimą – kiekvieno įkvėpimo metu jis lyg mantrą kartojo „chill“, o kiekvieno iškvėpimo metu – „out“. [chill out.] Šis pratimas padėjo jam nuraminti kūną ir protą bei įeiti į padidinto jautrumo savo mąstymui ir jausmams būseną.
Kiekvieną kartą, kai jausdavosi emociškai susijaudinęs, jis tiesiog užmerkdavo akis, giliai įkvėpdavo ir primindavo sau „atvėsti“. Kaip jis atrado, elgtis pageidaujamu būdu lengva, jei esate sąmoningumą palaikančios kognityvinės, emocinės ir fizinės būsenos.
Recidyvui reikia mąstymo; kol nepersijungėte į autopiloto režimą, turite galimybę nukreipti save norima linkme.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com