Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Lankstaus lojalumo galia
Antti Ilmaneno knyga „Expected Returns” („Tikėtinas pelnas”) išsiskiria joje aprašyta konceptualia sistema. Autorius suskirsto rinkas į atskirus ” statybinius blokus” ir aiškina pelningumą, atsižvelgdamas į šių veiksnių sąveiką. Būdamas aktyvus treideris, stebiu šiek tiek kitokius blokus, tačiau mano struktūrinis požiūris yra identiškas.
Pradedu nuo įvairių literatūroje aprašytų techninių indikatorių. Tada nustatau nedidelį potencialių rinkos veiksnių, pasižyminčių maža koreliacija, rinkinį ir įvertinu, kurie iš jų darė įtaką kainų pokyčiams per pastarąjį rinkos stabilumo laikotarpį. Šio metodo pagrindas – režimų koncepcija: skirtingais laikotarpiais rinką lemia skirtingi veiksniai. Atidarydamas sandorį, aš ne tik statau, kad kaina kils arba kris: taip pat darau pagrindinę prielaidą, kad stabilus (stacionarus) režimas, kuris buvo nustatytas netolimoje praeityje, išliks ir artimiausioje ateityje.
Pavyzdžiui, šio skyriaus rašymo metu akcijų indeksuose vyrauja režimas, kuriame pozicionavimas ir nuotaikos yra statistiškai reikšmingi galimų kainų pokyčių veiksniai. Kai Put opcionų ir Call opcionų santykis buvo didelis ir matėme, kad didėja tarpsektorinis volatilumas ir koreliacija, reguliariai vyko S&P 500 ateities sandorių atšokimai. Kai Put opcionų ir Call opcionų santykis buvo mažas, o volatilumas ir koreliacijos išliko nedidelės, indekso grąža buvo vidutinė. Kitais rinkos laikotarpiais nuotaikos ir pozicionavimas neturėjo jam tokios didelės įtakos kaip dabar. Tuomet tokie veiksniai kaip impulsas ir rinkos plotis užėmė pagrindinių rinkos prognozių vietą. Kaip pastebi Ilmanenas, laikui bėgant kainas lemiantys veiksniai yra linkę keistis. Sėkmingas investuotojas randa priemonių, apimančių platų veiksnių spektrą, kad galėtų gauti pelno skirtingais rinkos režimais.
Yra daugybė būdų, kaip suprasti ir įvertinti rinkos režimus. Džonas Eleris (John Ehlers), žinomas dėl savo darbo su MESA ir rinkos ciklais, apibrėžia bet kokio aktyvo laiko eilutę kaip linijinio komponento (trendo) ir ciklinio komponento (grįžimo prie vidurkio) rezultatą. Jei rinkoje dominuoja tiesinė komponentė, turime elgtis taip, kaip elgiasi prekiautojai, prekiaujantys trendais. Jei rinkoje dominuoja ciklinis komponentas, turime įeiti ir prieš jėgą, ir prieš silpnumą. Jums nepavyks, jei save apibrėšite kaip impulso arba priešingo trendo prekiautoją; įtikėjusius bulius ir meškas paprastai ištinka liūdnas likimas. Prekybos sėkmės raktas yra lankstumas, gebėjimas pritaikyti savo prekybą prie kintančios rinkos aplinkos – prisiminkite Emilį ir tai, kaip jis prisitaikė prie kintančios restoranų verslo aplinkos.
Ši minčių eiga veda mus prie svarbios išvados: identifikuoti save kaip tam tikro tipo treiderį reiškia pasėti savo nesėkmės sėklą. Jei nusprendžiame, kad esame prekiautojai trendais, tampame pažeidžiami dėl mažo volatilumo fletinės rinkos. Jei nusprendžiame, kad esame trendų prekiautojai, gaudantys rinkos apsisukimus ties ekstremumais, tampame atviri nuostoliams, kuriuos sukelia stiprūs impulso judėjimai.
Kai rinka artėja prie savo diapazono viršūnės arba apačios, strategija, kuri ciklinės rinkos sąlygomis atnešė pelno, atneš nuostolių, jei rinkos režimas pasikeitė į pramušimą.
Pagrindinė išvada
Rinkos režimų gyvavimo ciklų trumpalaikiškumas reiškia, kad sėkmė lydi tik tuos treiderius, kurie greičiau prisitaiko prie rinkos sąlygų pokyčių.
Dirbant su profesionaliais [kapitalo] valdytojais, man, kaip psichologui, tai buvo vienas didžiausių netikėtumų: daugumai treiderių nesiseka ne dėl psichologinių išteklių trūkumo, o dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie to, ką Viktoras Niederhofferis pavadino „nuolat besikeičiančiais ciklais”. Jų nusivylimas yra jų prekybos nelankstumo pasekmė, o ne pagrindinė priežastis. Jokie psichologiniai pratimai nepadės dideliam mažmeninės prekybos tinklui išlaikyti savo pozicijų rinkoje, jei jis nesugeba prisitaikyti prie apsipirkimo internetu. Tą patį galima pasakyti ir apie žaidimų bendroves, kurios ignoruoja virtualiąją realybę. Disciplinuotas savo kurso laikymasis pasmerktas nesėkmei, jei jo nepapildo toks pat kruopštus procesas, užtikrinantis prisitaikančius pokyčius.
Tačiau kaip būti aistringai atsidavusiam savo verslui – ir kartu lygiai taip pat pasiryžusiam jį palikti, kai papūs permainų vėjai?
***
Kai Chrisas ir Džina atėjo pas mane, kad padirbėčiau su jų santuoka, pastebėjau keletą jų poros disfunkcijos požymių. Jie kalbėjo ramiu, tolygiu tonu, nesiginčijo ir nesipriešino, kaip dažnai daro probleminės poros. Nepaisant to, jie rimtai svarstė apie skyrybas. Tema, prie kurios jie vis grįždavo, buvo jų tarpusavio susvetimėjimas. Nebuvo jokio konflikto, dėl kurio jie svarstė apie skyrybas; veikiau juos traukė tai, kad jų kadaise buvęs stiprus ryšys liko praeityje. Be kita ko, jie svarstė, kur jis dingo.
„Meilė nemiršta savaime”, – byloja posakis, – „ją nužudo”. Tačiau Chriso ir Džinos atveju buvo labai sunku rasti nužudymo įrankį – ir net ketinimą jį įvykdyti. Abu buvo atsidavę savo vaikams ir namams; abu turėjo mėgstamus darbus. „Mes esame puiki komanda, – paaiškino man Chrisas. – „Puikiai leidžiame laiką per atostogas. Džina geriau nei bet kas kitas sutaria su vaikais. Bet jaučiu, kad mums kažko trūksta. Mums nebėra taip smagu, kaip anksčiau. Nebendraujame su draugais. Mes nesilinksminame; atrodo, kad tarp mūsų dingo kibirkštis. Viskas jau nebe taip, kaip anksčiau.”
Kol Chrisas pasakojo, atidžiai stebėjau Džiną. Atrodė, kad jai nepatogu girdėti, apie ką jis kalba, bet ji nesikišo. Du kartus ji atitraukė žvilgsnį nuo vyro ir atrodė paskendusi mintyse. Anksčiau ar vėliau nesuvaldžiau smalsumo ir paklausiau Džinos, apie ką ji galvoja. Ji pažvelgė į mane sutrikusiu žvilgsniu ir prisipažino: „Tiesiog prisiminiau, kad mūsų vaikų futbolo treneris savaitgaliui perkėlė užsiėmimus”. Ji atsisuko į Chrisą: „Turėsime pasiimti mano automobilį iš serviso. Kitaip rytoj negalėsime nuvežti vaikų į būrelį”. Chrisas iškart atsiprašė manęs, išsitraukė telefoną ir paskambino į autoservisą pasitikslinti, ar penktadienio vakarą jie neužsidaro anksčiau nei įprastai.
Kaip ir sakė, jie buvo puiki komanda. Tai buvo labai sudėtingas atvejis.
***
Pasirodo, vienas sunkiausių laikotarpių poros gyvenime yra tada, kai vaikai palieka tėvų namus. Kodėl? Atrodo, kad tai, jog jaunikliai išskrido iš lizdo, duoda tik privalumų: daugiau laiko bendravimui, pomėgiams ir kelionėms! Tačiau tėvams, kurie yra visiškai atsidavę savo vaikams, grįžimas į porinį gyvenimą gali sukelti problemų. Dėmesys vaikams – bendras ir kasdienis – dabar nebėra skiriamas. Jo nėra kuo pakeisti, ir staiga pora nebeturi bendro tikslo. Poros, kurios sėkmingai išgyvena tokius pokyčius, yra poros, kurios randa naują gyvenimą sau ir lengvai jį priima. Tai darydamos jos ir toliau palaiko artimus šeimos ryšius, tačiau dabar platesniame socialinių, laisvalaikio ir karjeros interesų (asmeninių ir bendrų) kontekste. Jų įsipareigojimai vaikams niekur nedingsta, tačiau jie yra lankstūs ir randa sau naujų tikslų.
Atidžiau įsižiūrėjus akivaizdu, kad sėkmingiausios poros naujus pomėgius į savo gyvenimą pradeda diegti dar prieš vaikams paliekant tėvų namus. Jiems augant ir tampant savarankiškesniems, tėvai pradeda daugiau dėmesio skirti savo pomėgiams – bendriems ir asmeniniams. Jų negąsdina artėjantys pokyčiai šeimoje. Jie tikrai jų tikisi – ir juos priima.
Sėkmingos poros pasėja savo laimingos ateities sėklas.
Tas pats pasakytina ir apie sėkmingus verslus. Klestinčios įmonės kuria naujas produktų linijas ir paslaugas. Tai darydamos, jos išlieka ištikimos savo dabartiniams pasiūlymams ir stengiasi juos kuo geriau išnaudoti. Automobilių gamintojai kuria naujos kartos elektromobilius, tačiau ir toliau parduoda tradicinius benzininius ir hibridinius modelius. Farmacijos bendrovės supranta, kad geriausiai parduodami vaistai anksčiau ar vėliau neteks patentinės apsaugos, ir atlieka tyrimus, bandydamos surasti vaistus, kurie taptų naujaisiais „blokbasteriais”. Beisbolo klubai nuolat ieško naujų talentų, tačiau taip pat daro viską, kad maksimaliai išnaudotų savo dabartinę sudėtį.
Jei norime būti savo ateities šeimininkais, turime susitaikyti su tuo, kad dabartis yra laikina. Perfrazuojant Ayn Rand, sėkmingi žmonės ir organizacijos kovoja už savo ateitį gyvendami joje šiandien. Jiems pokyčiai yra skatinantis iššūkis, o ne slegianti ego grėsmė. Jie išlieka atsidavę ir atiduoda visas jėgas, tačiau jų įsipareigojimas yra lankstus – jie lengvai priima naujoves. Svarbiausia – nutiesti tiltus tarp jų atsidavimo praeičiai ir atsidavimo ateičiai. Tėvų atsidavimas vaikams perauga į atsidavimą suaugusiems vaikams, o galiausiai ir šeimoms. Įmonės atsidavimas gaminti kokybiškus automobilius išlieka, net jei benzinu varomus automobilius pakeičia hibridiniai ir elektriniai modeliai.
Dauguma žmonių nėra pasirengę atsisakyti atsidavimo brangiam A vardan to, kad galėtų pasiekti daug žadantį, bet neaiškų B. Tačiau nutieskite tiltą iš A į B, ir tai, ką laikėte staigiu pokyčiu, staiga taps natūraliu perėjimu.
Tiltai yra raktas į lankstų įsipareigojimą. Deja, Chriso ir Džinos santuokoje tiltų nebuvo.
***
Vienas iš mano mėgstamiausių psichologinės praktikos pratimų – sinusoidinė banga. Paprašau žmogaus ant popieriaus lapo nupiešti sinusoidę su keliolika viršūnių ir nuosmukių ir pažymėti joje svarbius savo gyvenimo momentus. Teigiamus įvykius – ant viršūnių, sunkumus – ant įdubų. Sinusoidė prasideda vaikystėje ir tęsiasi per paauglystę iki dabar. Šis pratimas leidžia vienu žvilgsniu pažvelgti į svarbiausias žmogaus gyvenimo viršūnes ir nuosmukius.
Šio pratimo nauda ta, kad žmonėms, kaip ir rinkoms, būdingi paternai. Nėra dviejų visiškai vienodų gyvenimo patirčių, kaip ir nėra dviejų visiškai vienodų rinkos judėjimų. Tačiau dažnai tarp jų yra stulbinantis panašumas: istorija, nors ir nesikartoja, turi ritmą. Yra tam tikrų temų ir motyvų, kurie persmelkia mūsų gyvenimus, kaip ir gerai parašytas romanas ar simfonija.
Porų atveju mes dažniausiai susiduriame su keliomis sinusoidėmis – ir keliomis temomis. Kiekvienas partneris į santykius atsineša savo asmenines temas, net jei patys santykiai į partnerių gyvenimus atneša naujų temų. Naudinga užduotis – paprašyti kiekvieno poros nario nubraižyti savo santuokos sinusoidę, nustatyti aukščiausius ir žemiausius jos taškus ir juos palyginti. Tai padarius galima sužinoti, ar sutuoktiniai yra „ant tos pačios bangos”. Kiekvienas asmuo pats užpildo savo grafiką… O tada juos palyginame.
Aišku, geri psichologai ne tik klausosi to, kas jiems sakoma, bet ir atkreipia dėmesį į tai, kaip žmogus išreiškia savo mintis. Galima daug sužinoti vien stebint žmogaus laikyseną, veido išraišką, gestus ir elgesį. Mano doktorantūros vadovas mėgo duoti savo studentams tokią užduotį: įjunkite psichoterapijos seanso vaizdo įrašą, išjunkite garsą ir pabandykite paaiškinti, kas vyksta. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į šią užduotį – iki tol, kol dėstytojas, norėdamas pateikti pavyzdį, įjungė vieno mano seanso įrašą ir aprašė viską, kas jame vyko, negirdėdamas nė vieno žodžio!
Visada atsižvelgiu į tai, kaip žmogus nubraižo savo sinusoidę. Vieni žmonės pradeda nuo viršūnių, kiti – nuo įdubų. Neretai žmogus daug laiko skiria vieniems savo gyvenimo laikotarpiams, o kitus visiškai praleidžia. Jei kas nors kankinasi, bandydamas nustatyti tam tikrą viršūnę ar įdubą, paprastai tam yra priežastis. Atliekant informatyvesnį šio pratimo variantą, asmens prašoma pasirinkti bangų skaičių ir dydį. Jei asmuo identifikuoja kai kuriuos gyvenimo etapus su didžiuliais pikais ar įdubimais, tai daug ką pasako. Taip pat ir tada, kai asmuo nubrėžia kelias viršūnes ar įdubas iš eilės. Mano paties grafike yra palyginti nedidelės viršūnės ir įdubos vaikystėje; ryškesnės viršūnės ir įdubos kolegijoje ir doktorantūroje; tada didelė įduba aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir tokia pat didelė viršūnė aštuntojo dešimtmečio viduryje; paskui viršūnės ir įdubos vėl tampa palyginti nedidelės. Joks Roršacho testas negalėjo taip gerai atspindėti mano asmenybės, kaip tai padarė grafiko, sudaryto iš gyvenimo įvykių su jų svyravimais ir kryptimis, žymė. Pasirodo, tokie grafikai ne taip labai skiriasi nuo rinkos grafikų.
Džinos ir Chriso grafikai man daug ką papasakojo apie jų santykius. Abu greitai nupiešė pagrindines savo vaikystės viršūnes ir nuosmukius. Abu pažymėjo savo pasimatymus, pasimatymų laikotarpį ir santuoką didelėmis viršūnėmis. Po to sekė didelės viršūnės, susijusios su jų vaikų gimimu. Pakeliui buvo pažymėti su karjera ir sveikata susiję pakilimai ir nuosmukiai. Apskritai jų grafikai buvo panašūs į mano: ryškūs svyravimų laikotarpiai, kuriuos lėmė santykių ir karjeros neapibrėžtumas, po kurių sekė stabilumo laikotarpiai, susiję su įsipareigojimais – darbui ir santykiams. Jiems, kaip ir man, krizė reiškė galimybę: būna, kad, norėdami iškilti į paviršių, pirmiausia turime atsiplėšti nuo dugno.
Tačiau, vienok, ties tuo panašumai buvo apriboti. Nubrėžę su gimdymu susijusias viršūnes, Chrisas ir Džina sustojo. Jie žiūrėjo į savo grafikus, žiūrėjo ir žiūrėjo… Jie nubraižė kelias nedideles viršūnes, susijusias su šeimos atostogomis, sėkme darbe ir vaikų pasiekimais, ir kelias nedideles duobes, kurias sukėlė finansinė įtampa ir sunkumai darbe. Ir viskas. Tai, kas turėjo būti jų santuokinio gyvenimo laiko juosta, atrodė nekaip. Kodėl? Nei Džina, nei Chrisas negalėjo įvardyti su santuokinio gyvenimo laikotarpiu susijusių viršūnių ar nuosmukių. Jie buvo puiki komanda ir veiksmingai susidorodavo su tokiomis užduotimis kaip važiavimas į servisą pasiimti automobilio, reikalingo nuvežti vaikus į būrelį, – bet tai buvo viskas. Viršūnių ir nuosmukių trūkumas jų gyvenime sukūrė stabilumą, o tas stabilumas žlugdė jų santuoką.
***
Per daugelį metų atlikdamas šį pratimą pastebėjau vieną dalyką: viršūnės ir nuosmukiai yra gana proporcingi vienas kitam. Kaip ir rinkose, žmonės išgyvena didelių ir mažų volatilumų laikotarpius, ir dažnai geriausios ilgalaikės galimybės atsiranda būtent po volatilumų šuolių. Prisiminkite Džeko Švagerio (Jack Schwager) rinkos burtininkų istorijas: daugelis jų karjeros pradžioje ištuštino savo prekybos sąskaitas. Jiems prireikė didelių nuosmukių, kad išprovokuotų savikritiką ir persitvarkymą, bet po to sekė dideli pakilimai. Tai viena iš pagrindinių klasikinio Thomo Kuhno veikalo „Mokslinių revoliucijų struktūra” išvadų: mokslo pažanga yra tipiška, kai paradigmoje vyksta laipsniški ir nuoseklūs pokyčiai, o po to kaupiasi anomalijos (stebėjimai ir klausimai, į kuriuos dabartinė paradigma negali atsakyti), kurios galiausiai sukelia sukrėtimą, mokslinę revoliuciją ir paradigmos pasikeitimą. Tokiais laikais nedidelius laipsniškus pokyčius keičia kokybiniai poslinkiai: mokslas pasuka visiškai nauja linkme.
Nedidelis paradigmos pasikeitimo pavyzdys iš psichologijos: vienu metu egzistavusi psichoanalizės sistema užleido vietą aktyvesnėms, tikslingesnėms ir trumpalaikėms intervencijos formoms. Psichoanalizė buvo – ir tebėra – elegantiška teorinė sistema, turinti aiškinamąją galią. Pagrindinė Froido idėja yra ta, kad dabartinės problemos kyla dėl neišspręstų praeities konfliktų. Terapijos tikslas – bandyti atkartoti šiuos konfliktus psichoterapiniame santykyje, kad pacientas, padedamas psichologo, įsisąmonintų savo kompulsyvius pasikartojimus. Tada jis keičia savo modelius – pirmiausia psichoterapiniame santykyje, o paskui ir už jo ribų, įprastame gyvenime. Kaip galite įsivaizduoti, psichoanalizė nėra greitas procesas; jai reikia skirti daug laiko ir pastangų. Pirmiausia turite pasiekti sąmoningumą, tada terapijos metu spręsti konfliktus ir keisti savo požiūrį į juos – praeities ir dabarties. Psichoanalizės klestėjimo laikais tokia terapija dažnai užtrukdavo kelerius metus, jei reguliariai (kelis kartus per savaitę) lankytis pas psichologą.
Pagrindinė išvada
Pokyčiai įvyksta tik tada, kai susikaupusios problemos priverčia mus ieškoti naujų jų sprendimo būdų.
Taip jau susiklostė, kad konfliktai ir problemos paprastai kartojasi visą žmogaus gyvenimą. Tai taikoma ir santuokai, ir treidingui. Tačiau terapeutai, vykdydami savo praktiką, kartas nuo karto atranda Kuhnio anomalijų. Klientai pasakodavo, kaip jiems pavyko atsikratyti metų metus besitęsiančių probleminių modelių vos per kelias dienas ar savaites – visai ne per mėnesius ar metus. Tokie novatoriški terapeutai kaip Aleksandras Francas ir Miltonas Eriksonas ėmėsi tyrinėti šiuos pagreitintų pokyčių procesus, dėl to buvo suabejota pagrindiniais psichoanalizės principais. Jie atrado, kad stiprūs emociniai išgyvenimai gali būti palyginti greitų pokyčių katalizatorius. Mano paties gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ne dėl to, kad daug metų trukusi introspekcija padėjo man sukaupti didžiulę įžvalgą, bet dėl galingo susitikimo su moterimi, kuri vėliau tapo mano žmona, o vėliau ir mūsų vaikų motina, poveikio. Sukauptos anomalijos sukėlė krizę, o gilus emocinis asmeninių, socialinių ir karjeros apribojimų suvokimas paskatino mane atsiduoti visiškai naujoms idėjoms.
Supratę Kuhnio dinamiką, suprasite ir tai, kodėl gyvenimo sinusoidės su mažu įdubų skaičiumi toli gražu ne visada reiškia kažką gero. Tai, kad kažkada susidorojome su vidutiniškai sunkiais vaikystės ir paauglystės iššūkiais, suteikė mums išteklių įveikti sunkesnius suaugusiojo amžiaus iššūkius. Angela Duckworth iš Šiaurės Karolinos universiteto šį gebėjimą vadina „charakterio tvirtumu”. Dėl jo atsistojame, kai gyvenimas mus parbloškia, ir toliau kovojame dėl sėkmės. Susidorodami su mažomis nesėkmėmis, įgyjame pasitikėjimo savimi ir naujų įrankių, kurių reikia norint įveikti didesnius iššūkius. Neturėdami charakterio tvirtumo negalėsime nutiesti tilto į ateitį, nes pokyčius laikysime grėsme, o ne iššūkiu.
O kaip dėl viršūnių? Jos suteikia mums jėgų ir įkvėpimo, kurie padeda įveikti gyvenimo duobes. Dažnai viršūnės pasiekiamos dėl kokios nors naujos patirties: naujos karjeros pradžia, kūdikio gimimas, tikrai ypatinga kelionė. Šios naujos patirtys padeda mums naujai pažvelgti į save ir pasaulį: atveria mums galimybes ir supažindina su naujomis perspektyvomis. Viena iš mano pastarųjų viršūnių buvo mūsų su Margie kelionė į laukinę Aliaskos gamtą. Ji buvo neapsakomai graži. Dar daugiau – ši kelionė patvirtino mūsų troškimą pamatyti pasaulį, būnant kartu. Trumpa kelionė laivu prie ledyno padėjo mums pertvarkyti savo gyvenimo prioritetus. Tokia yra didžiausios patirties galia.
Ką daryti, jei gyvenime būna mažai viršūnių ir mažai nuosmukių, kaip Kriso ir Džinos atveju? Tarp gyvenimo viršūnių ir nuosmukių yra rutina. Tai aiškiai iliustruoja įvykis mano kabinete. Kai Chrisas bandė išsakyti, ko trūksta jų santuokoje, Džina greitai pakeitė temą ir prabilo apie vaikus – jų rutiną. Buvo akimirkų, kai temą keitė ir Chrisas.
Vieną dieną Džina pasakė, kad labai norėtų išsaugoti šeimą. Chrisas, nepatogiai susmukęs ant kėdės, išsitraukė telefoną, kad patikrintų savo prekybos poziciją. Džina nutilo. Pažvelgęs į kotiruotes, Chrisas pakeitė temą ir prabilo apie tai, kaip jie nerimauja dėl vaikų. Jis grįžo į saugią teritoriją. Jis ir toliau vengė pokyčių. Būtent tai dusino jų santuoką.
Džinai ir Chrisui nebereikėjo didžiąją dalį savo bendro laiko skirti vaikams. Jų vaikai buvo suaugę, jie darėsi vis savarankiškesni. Artėjo jų išvykimas į koledžą. Daugybė namų ruošos darbų, kurie anksčiau buvo jų santykių klijai, šiuo metu būtų praradę bet kokią prasmę. Jie neturėjo kuo pakeisti šios rutinos, jie neturėjo tilto į ateitį. Ir jų santuoka ėjo žemyn. Šeima pasikeitė, o jie – ne.
Jie buvo atsidavę vienas kitam, bet to nepakako. Jiems reikėjo lanksčios ištikimybės.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com
Rezultatai treidinge yra individualūs ir priklauso nuo patirties bei disciplinos. Savo įgūdžius ir discipliną galite patobulinti mūsų kurse: Jaunojo treiderio ABC