Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
2 skyrius
Geriausias procesas Nr. 2: Stipriųjų pusių tobulinimas
Neleiskite savo laužui užgesti, saugokite kiekvieną savo ugnies kibirkštėlę, vienišai degančią beviltiškose pelkėse, netikslią, neįgyvendintą, neišreikštą. Pasaulis, kurio siekiate, yra pasiekiamas, jis egzistuoja, jis yra realus, jis yra įmanomas, jis yra jūsų.
Ayn Rand
Treideriška krizė
Čarlzas jau daug metų sėkmingai vertėsi prekyba. Kai jis įsidarbino naujoje firmoje, jis patyrė nepakartojamą įkvėpimą. Jis gavo prieigą ne tik prie didelių kapitalų, bet ir prie pasaulinio lygio tyrimų ir analitikos. Jis pateko į protingų ir talentingų kolegų aplinką ir tikrai mėgavosi įvairiomis pagalbinėmis paslaugomis.
Naujoje aplinkoje Čarlzo gyvenimas buvo tiesiog tobulas. Išskyrus vieną dalyką: jis nustojo uždirbti pinigus.
Iš pradžių visi tai priskyrė lėtai Čarlzo adaptacijai prie naujos platformos. Juk dabar jam teko dirbti su kita rizikos valdymo sistema. Nauja programinė įranga, nauji ištekliai ir nauja komanda taip pat reikalavo laiko prisitaikyti, todėl keletas mėnesių gana kuklių laimėjimų niekam nesukėlė nerimo. Bet tada tie keli mėnesiai virto pusmečiu, o paskui – metai. Apie sunkumus, susijusius su perėjimu į naują darbą, jau nebuvo galima net kalbėti. Tarp kolegų pradėjo sklisti gandai apie krizę.
Čarlis prekiavo atsargiai, todėl didelių nuostolių nepatyrė. Kai jis atėjo į firmą, pradėjo nuo nedidelių rizikų, o kadangi jam nepavyko pasiekti sėkmės, jų didinti nesiryžo. Jis nepasikasė gilios duobės, bet vis dėlto nuolat prarado kapitalą. Jo laimėjimų procentas buvo mažesnis nei bet kada anksčiau.
Kartais jam nepavykdavo prekiauti gera idėja, kartais jo idėja pasirodydavo tiesiog klaidinga. Kai jis pradėjo elgtis dar atsargiau, jo laimėjimų procentas sumažėjo dar labiau. Jis pradėdavo prekiauti tik tada, kai rinka jau pradėdavo judėti, dėl to Čarlzas prarasdavo didelę dalį savo pelno ir patirdavo normalius, bet vis tiek skausmingus nuostolius.
Tačiau labiausiai Čarlzą glumino tai, kad, jo manymu, jo požiūris visiškai nepasikeitė. Jis darė tą patį, ką ir anksčiau, kai gaudavo stabilias pajamas. Jis naudojo tuos pačius metodus rinkų analizei ir idėjų generavimui.
Nauja aplinka jam netrukdė. Naujus kolegas ir naujus išteklius jis naudojo labai atrankiai – jis nenorėjo, kad jie kaip nors paveiktų jo asmeninį požiūrį. Atrodė, kad tuo momentu, kai jis įžengė į naujos firmos duris, kažkas paspaudė jungiklį – ir jis neteko gebėjimo uždirbti.
Netrukus Čarlzas ėmė abejoti savo psichologija. Jis ėmė spėlioti: o gal giliai širdyje jis bijojo sėkmės naujoje didelėje firmoje? Jam atrodė, kad jis nedarė nieko, kas galėtų jam pakenkti, bet jo ramybę trikdė seno kolegos komentaras.
Kai Čarlzas apibūdino jam vieną iš savo sandorių, jo draugas pasakė: „Kodėl tu taip prekiauji? Tai ne tas Čarlzas, kurį aš pažįstu!“
O kas, jei Čarlzas pasikeitė taip, kad pats to nepastebėjo? Su šiuo klausimu jis atėjo į mūsų pirmąjį susitikimą.
***
Psichologijos srityje vyksta revoliucija, ir jos vardas – pozityvioji psichologija. Ji atsirado dėka daugelio teoretikų – nuo Karlo Jungo, kuris tyrinėjo dvasingumą ir kūrybiškumą, iki Abraomo Maslovo, kurio darbai apie saviraišką buvo stebėtinai originalūs savo laikui. Laikui bėgant susidomėjimas teigiamais žmogaus psichologijos aspektais paskatino daugybę tyrimų šia tema. Dino Kita Simontono, Edo Dinerio, Mihajo Čikszentmihaji, Martino Seligmano ir daugelio kitų darbai padėjo paprastą smalsumą paversti visaverte subdisciplina.
Taigi, kas yra pozityvioji psichologija? Plačiausia prasme tai bandymas suprasti teigiamus žmogaus patirties aspektus: džiaugsmą, pasitenkinimą gyvenimu, sveikus santykius, produktyvumą, kūrybiškumą, dvasingumą ir daugelį kitų dalykų. Tyrimai leido nustatyti vieną svarią įžvalgą: teigiamas patyrimas nėra tik kokių nors konfliktų sprendimo pasekmė. Visi mes turime būdingų įgūdžių ir gebėjimų, kurių naudojimas sukelia mums pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Teigiamos psichologijos specialistai tiria sveikatą: laimingus ir sėkmingus santykius; išskirtinius kūrybingus genijus; žmones, turinčius aukštą subjektyvaus gerovės lygį. Jų darbas lėmė įvairių technikų, skirtų teigiamų žmogaus gyvenimo aspektų stiprinimui, atsiradimą. Senoji paradigma – susitikimai su psichologu, skirti problemoms spręsti – buvo apversta aukštyn kojomis. Pozityvumo tyrimai ir praktika padeda naujiems psichologams rasti metodus, kuriais vidutiniai, normalūs žmonės sugeba pasiekti viršnormalių rezultatų.
Tai atvėrė kelią radikaliam problemų, su kuriomis žmonės paprastai susiduria, persvarstymui. Galbūt nesėkmės mus ištinka ne todėl, kad mums kažko trūksta, o todėl, kad mums nepavyksta pasinaudoti savo stipriosiomis pusėmis ir panaudoti savo svarbiausius privalumus. O kas, jei problemos yra neigiamų veiksnių perteklius, o ne teigiamų trūkumas? Jei taip yra iš tiesų, tuomet psichologijos vaidmuo yra ne padėti mums keistis, o padėti mums tapti ryškesnėmis savo pačių versijomis – tiksliau, tais, kuriais esame, kai jaučiamės labiausiai patenkinti savo gyvenimu.
Pirmą kartą apie teigiamos psichologijos taikymą susimąsčiau dirbdamas psichologiniu konsultantu medicinos studentams ir rezidentams Sirakūzų medicinos mokykloje. Kaip ir buvo galima tikėtis, dauguma jų buvo protingi ir tikslo siekiantys jauni žmonės, kuriems teko dirbti labai aukštų reikalavimų sąlygomis. Apie pusė studentų, su kuriais susitikau, tiesiog bandė susidoroti su stresu, kurį sukeldavo jų darbas, ir jo įtaka asmeniniam gyvenimui. Bet buvo vienas pirmakursis studentas, kuris man ypač įstrigo. Protingas, organizuotas, tikslingas, jis su pagyrimu baigė kolegiją, bet pirmame medicinos fakulteto kurse dėl kažkokių priežasčių pradėjo gauti blogus pažymius. Jo situacija buvo panaši į tą, su kuria susidūrė Charlesas – pasikeitė aplinka, po to smuko rezultatai.
Pasirodo, šis medicinos studentas turėjo mokymosi sutrikimą. Jis puikiai suprato žodinę kalbą, bet raštu buvo beveik visiškai disleksikas. Kolegijoje tai jam nesukėlė problemų – jis gyveno namuose su artimaisiais, kurie jam garsiai skaitydavo tekstinius medžiagos. Jis taip pat turėjo prieigą prie specialiojo ugdymo skyriaus, kuris jam teikė garso versijas vadovėlių ir reikiamą pagalbą mokantis. Tačiau medicinos mokykloje jo ištekliai buvo riboti. Specializuotoje medicinos literatūroje beveik nebuvo audioknygų. Taip pat nebuvo kam skaityti garsiai. Kai jis kreipėsi į mane, jis bijojo, kad neišlaikys vieno iš pagrindinių kursų – po kelių dienų jo laukė svarbus egzaminas.
Man retai kyla problemų, bet ši buvo tikrai sudėtinga. Taip, galėjau jam padėti su ištekliais, bet nebuvau tikras, kad jis susidoros su didžiuliu literatūros kiekiu, kuris skiriamas pirmakursiams ir antrakursiams medicinos studentams. Jo požiūris buvo konstruktyvus – nepastebėjau, kad jis turėtų kokių nors psichologinių problemų. Problema buvo ta, kad jis pateko į aplinką, kurioje negalėjo panaudoti savo stipriųjų pusių. Be to, jį neramino artėjantis egzaminas ir su juo susijusi galimybė būti pašalintam iš universiteto.
Mes pradėjome leisti turimą laiką skaitydami garsiai mokymo medžiagą – nieko geresnio nesugalvojau. Pradėjome naudoti vadovėlius ir užrašus – jis turėjo prieigą prie konspektų. Aš jam skaitydavau mokymo medžiagą skyrių po skyriaus. Mano nuostabai, jis ne tik atidžiai klausėsi, bet ir uždavinėjo labai gerus klausimus – ir teisingai atsakydavo į visus mano užduotus klausimus. Kai pradėdavau skaityti kokį nors paragrafą, jis prisimindavo išklausytą paskaitą ir dažnai užbaigdavo jį už mane. Netrukus supratau: yra žmonių su fotografinė atmintimi, o šis studentas turi diktofoninę atmintį. Kai tik jis ką nors išgirsdavo, jis tai įsimindavo. Taip, jis turėjo problemų su spausdintu žodžiu, bet tai kompensavo stebinančia klausos atmintimi. Kai reikėdavo skaityti, jis buvo prastas studentas. Bet jis buvo tiesiog puikus, kai apdorodavo medžiagą klausydamas. Negaliu jo pavadinti neįgaliu – tai buvo tikrai alternatyviai gabus žmogus. Jis buvo kaip mano trispalvė katė Mali – nors ji akla, bet turi labai išvystytą uoslę, lytėjimą ir orientaciją, todėl laisvai orientuojasi mūsų daugiaaukščiame name.
Pagrindinė išvada
Problemos su rezultatais dažnai kyla tada, kai mums nepavyksta panaudoti savo stipriųjų pusių.
Galų gale studentas išlaikė egzaminą su pagyrimu. Aš padėjau jam susitarti su tėvais ir dėstytojais – pirmieji samdė jam skaitytojus, o antrieji suteikė savo paskaitų garso įrašus. Taip pat padėjau studentams organizuoti mokymosi grupes. Ši idėja sulaukė itin teigiamų atsiliepimų. Darbas grupėse pasirodė esąs labai efektyvus – studentai tikrino vieni kitų žinias, dalijosi informacija ir atrado naujus jos apdorojimo būdus. Mano studentas medicinos specialybės tapo vertingu savo grupės nariu. Iki antrojo kurso pabaigos jis pelnė keletą apdovanojimų. Kai studentai pradėjo dirbti su pacientais, jis puikiai pasirodė, nes didžioji dalis šio mokymo skyriaus yra pagrįsta stebėjimais, diskusijomis ir praktika.
Kai jis panaudojo savo stipriąsias puses, jam pavyko pasiekti sėkmės. Kai jų nenaudojo, jis buvo ant žlugimo ribos.
Tą patį galima pasakyti ir apie Čarlzą.
***
Kai susitikau su Čarlzu, turėjau 19 metų darbo su medicinos studentais ir dar kelerius metus su treideriais patirtį. Per tą laiką išmokau vieną labai svarbią pamoką: mąstymo įgūdžiai yra ne mažiau svarbūs siekiant sėkmės nei asmeninės savybės.
Kaip matėme iš mūsų medicinos studento pavyzdžio, žmonės informaciją apdoroja labai skirtingai. Kognityviniai privalumai taip pat yra individualūs. Kai kurie prekiautojai yra stebėtinai intuityvūs, kiti turi aštraus analitinio proto. Man teko dirbti su daugybe portfelio valdytojų. Vieni turėjo neįprastų gebėjimų skaityti rinkos modelius, kiti – antgamtinį sugebėjimą atsijoti informaciją ir suformuluoti bendrą makroekonominę padėtį. Tai, kaip mes prekiaujame, yra tiesiogiai susiję su tuo, kaip mes mąstome. Ir, reikia pasakyti, problemos prekyboje dažnai yra nesugebėjimo pritaikyti savo mąstymo stipriųjų pusių pasekmė.
Kai Čarlzas perėjo į naują kompaniją, jį paskyrė savarankišku vadovu. Ankstesnėje kompanijoje jis turėjo asmeninį asistentą ir visą tyrėjų grupę, kurie atlikdavo prekybos idėjų tyrimus. Nors Čarlzas mokėjo atlikti šiuos tyrimus savarankiškai, komandos nebuvimas reiškė, kad dabar jam teko dirbti santykinėje izoliacijoje.
Anksčiau idėjų generavimas jam buvo komandinis darbas. Dabar jis turėjo tai daryti vienas.
Aš supratau, kad tai turėjo tokį pat stiprų destruktyvų poveikį Čarlzui, kaip ir mano disleksijos turintis studentas, įstojęs į medicinos mokyklą. Čarlzas nebuvo tiesiog bendraujantis žmogus; jis nepaprastai gerai mokėjo skaityti žmones ir suprasti, kada analitikas bando apginti savo poziciją, o kada jis tikrai įsitikinęs kokia nors idėja. Kaip ir mano medicinos studentas, Čarlzas mokėjo efektyviai apdoroti informaciją interaktyviame režime. Jis mėgo išsakyti savo idėjas ir stebėti kolegų reakciją. Kai jis pasinaudodavo savo mąstymo stipriosiomis pusėmis, idėjų generavimas jam tapdavo iteraciniu procesu.
Bendravimas su kolegomis padėjo jam plėtoti savo prekybos idėjas, bet naujoje aplinkoje jis turėjo dirbti santykinėje izoliacijoje. Bendravimas su kitais buvo ribotas. Be pokalbių, padedančių jam konkretizuoti savo idėjas, ir be kolegų, kurių reakciją jis galėjo stebėti, Čarlzas neteko galimybės gauti patarimų, kurie padėdavo jam kurti geriausias prekybos idėjas.
Kai pradėjome dirbti su juo šia kryptimi, supratome, kad Čarlzas skaitydavo rinkos dalyvių tarpusavio santykius ir tai naudodavo savo sandorių laiko parinkimui. Jis suprato, kada prekiautojų pozicija pradeda jiems kelti sunkumų, verčiančių juos pasitraukti. Jis taip pat gerai mokėjo pastebėti momentą, kai kokia nors rinkos tema tapdavo bendru konsensusu, o tai jam suteikdavo galimybę žengti teisinga kryptimi judėjimo pradžioje. Turiu draugą – profesionalų pokerio žaidėją, kuris turnyruose pasiekia gerų rezultatų. Savo laiku jis bandė išmokti žaisti internete, bet galiausiai atsisakė šios idėjos. Kaip jis man paaiškino, vienas iš jo pagrindinių privalumų buvo gebėjimas skaityti savo oponentų kūno kalbą. Internete šis privalumas buvo ribotas. Žinios apie įvairių rankų šansus jam pasirodė nepakankamos. Jo istorija man priminė biržos prekiautojus, kuriems nepavyko prisitaikyti prie rinkų perėjimo prie elektroninės platformos. Naudodamiesi vizualiniais ir garsiniais biržos salės signalais, jie jautė pirkėjų/pardavėjų skaičių ir aktyvumą. Kai jiems teko sėsti prie ekrano, kur šių signalų nebuvo, jie praktiškai nustojo jausti rinkas.
Čarlzas mokėjo skaityti žmones ir rinkas. Kai turėjo galimybę stebėti kitus prekiautojus ir jų reakcijas, jis klestėjo. Bendravimas su tyrėjais ir asistentais padėjo jam įvertinti tiek jų, tiek savo pačių įsitikinimus. Dirbdamas vienas, jis buvo tarsi ketvirtasis puolėjas, išėjęs į aikštę be gynėjų ir puolėjų. Jis tiesiog negalėjo sugalvoti gerų derinių. Izoliuotas, jis buvo vidutinis prekiautojas su vidutiniais rinkos skaitymo įgūdžiais. Tačiau dinamiškoje komandinio žaidimo aplinkoje jis sugebėjo rasti netikėtų gerų įžvalgų apie rinkos dalyvius ir rinkos tendencijas. Kai mes sutelkėme dėmesį į komandos formavimą, Čarlzas vėl atgavo entuziazmą. Jis pradėjo bendrauti su tam tikrais kolegomis savo naujoje įmonėje ir pasamdė asistentą, kuris padėjo jam diskutuoti ir vykdyti sandorius. Čarlzas grįžo prie savo mąstymo stipriųjų pusių, ir jo rezultatai iš karto pagerėjo – kaip ir entuziazmas, kurį jam teikė treidingas.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com