Iliuzijų teorijos. Kaip iš tikrųjų Forex rinkoje prekiauja stambūs bankai?

Sveiki, mielieji skaitytojai, Forex prekiautojai!

Kaip žinome, finansų rinka egzistuoja dėka konkurencijos tarp stiprių ir silpnų žaidėjų. Rimti rykliai (“protingi piinigai” arba smart) uždirba manipuliuodami mūsų su jumis pinigais ir prekybos sprendimais. Tačiau protingam treideriui stambūs Forex žaidėjai – ne priešai, o tiesiog labiau patyrę partneriai.

Paprastai, į teiginį “stambūs Forex žaidėjai” įeina centriniai bankai, apribotos rizikos fondai (hedž-fondai), bankinės struktūros ir transnacionalinės korporacijos – visi tie, kuriems nuolat reikia konvertuoti didžiulius valiutų kiekius, ir kurių pozicijos vienaip ar kitaip įtakoja rinką. Kad užtikrintų likvidumą, marketmeikeriai naudoja savo nuosavą kapitalą kaip pilnaverčiai rinkos dalyviai, tik su didesnėmis teisėmis ir kapitalu, ir todėl – didesnėmis galimybėmis.

Stambūs bankai, pensijų fondai, investicinės ir pramoninės struktūros nuolatos išveda į finansų rinką didžiulius pinigų kiekius, bet daugeliu atveju jų tikslas – keitimas ir diversifikacija, o ne spekuliacijos, todėl jie perka/parduoda pagal bet kokią (einamąją) kainą.

Deja, ypač naujokų tarpe, vyrauja nuomonė, kad stambūs bankai uždirba iš kursų pasikeitimų, iš tikrųjų viskas yra kiek kitaip. O kaip – mes aiškinsimės šiame straipsnyje.

Iš ko susideda didžiulės Forex apimtys?

Pradėti norėtųsi nuo paprastų skaičių: sutinkamai su pasaulinio valiutos operacijų kliringo centro CLS statistika, valiutų rinkoje (turima galvoje ne tik Forex) kasdieninės operacijos sudaro 5 trilijonus dolerių. Tai neginčijamas faktas.

Beje, čia iškart reikia atskirti operacijas FX ir kotiruočių formavimą šioje rinkoje nuo tarpbankinių operacijų “svop” tipo, kurie daro įtaką Forex kotiruotėms tik netiesiogiai, tiesiogiai jos to padaryti paprasčiausiai negali, kadangi tai visai kita rinka su savo įstatymais. Čia yra taikomos tarpbankinės palūkanos (dažniausiai Libor), valiutavimo data ir valiutų kursai kontrakto pradžioje ir pabaigoje. Ir visiškai nesvarbu, kad svop-sandoris gali būti vienadienis, tai yra atrodyti kaip paprastas spot, jis per FX nepraeina ir nedaro įtakos kotiruotėms tiesiog dėl to, kad kotiravimo kaip tokio nėra, o yra sutartis, terminai ir kaina (kontrakto pradžios ir pabaigos). Svarbu kitkas – “svop” tipo sandoriai būtinai yra įskaičiuojami CLS kliringo statistiką, o tai reiškia, kad yra įskaičiuojami į visą bendrą prekybos paros apimtį ir įeina į tuos 5 trilijonus dolerių.

Jeigu kas susipainiojo perskaitę prieš tai esančią pastraipą, rekomenduoju paskaityti apie valiutinius svopus, centrinių bankų svop-linijas ir išsiaiškinti skirtumus ir panašumus tarp grynų FX spot ir svop sandorių. Iš tikrųjų nieko sudėtingo čia nėra: svop-sandoris – tai grynai tarpbankinė operacija, o FX spot – kontraktas, sudarytas per bet kurį ECN.

Kyla klausimas, tai kas gi sukuria tokias prekybos apimtis, ir svarbiausia, kokiu tikslu? Nejaugi pasaulinei prekybai yra būtinas tokios didelės apimties valiutų keitimas (FOReign EXchange — “valiutų keitimas” išvertus). Juk iš pat pradžių pats Forex ir buvo sukurtas su tikslu, kad palengvinti vienos ar kitos valiutos įsigijimą tarptautinės prekybos operacijoms. Čia reiktų pažvelgti į pagrindines pasaulines išlaidas, tenkančias doleriui, mes jį paimsime tam, kad suprastume pačią esmę.

Imkime, ir iš pradžių pasižiūrėkime į JAV išorinę prekybą, kad būtų aišku, kiek doleris yra paklausus prekių pirkimui iš Amerikos. Kasmėnesinis JAV eksportas sudaro apie 185 milijardus dolerių, per metus gaunasi apie 2.2 trilijonus dolerių. Daliname į darbo dienas (365-115=250) ir gauname 8.8 milijardus dolerių kasdien. Jeigu laikyti, kad bet kurios valstybės importas ir eksportas yra iš principo subalansuotas, tai apskritai turėtų gautis nulis. Ir vis dėlto, 8 milijardai tai ne tie pinigai, kurie lygintini su kasdieninėmis valiutų rinkos apimtimis.

Paimkime naftos rinką. Juk mes norime žinoti suminę dolerinių operacijų dalį, o nafta parduodama už dolerius. Kasmetinis vartojamos naftos kiekis pasaulyje sudaro apie  4689 milijonus tonų (bareliais šią reikšmę paskaičiuoti sunkiau), vidutinė kaina už toną naftos paskutiniais metais siekia apie 400 dolerių. Rezultate gaunasi, kad viso pasaulio naftos pirkimui per metus prireikia 1.876 trilijono dolerių. Šis skaičius labai panašus su metiniu JAV eksportu (2.2 trilijono), ir gaunasi, kad kasdieninė pinigų apimtis naftos pirkimui sudaro apie 7.5 milijardus doelrių. Ir vėl kuklūs skaičiai, niekaip nesulyginami su kasdieninėmis Forex rinkos apimtimis. Jeigu kažkas Forexe ir perka dolerius naftos įsigijimui, tai jie paskęsta tokioje milžiniškoje Forex apimčių jūroje.

Trečias pavyzdys. Tarkime, kažkieno yra vykdomas užsienio kompanijos pirkimas arba pardavimas ir reikalinga valiuta. Paimkime tokius gigantus kaip Apple arba Facebook, kurių kapitalizacija (lėšos, įneštos į laisvai vaikštančias akcijas) sudaro atitinkamai 700 ir 370 milijardus dolerių (skaičiai čia imami apytikriai, kadangi dydžiai nuolat keičiasi), kas yra kaip sykis trilijonas su uodega, ir įsivaizduokime, kad jas rytoj parduoda. Visų pirma, tokie gigantiški kontraktai niekada nevykdomi iškart, o antra pats apmokėjimo procesas tęsiasi mėnesius ir vykdomas dalimis, be to, neretai kaip apmokėjimas yra priimami ne tik pinigai, bet ir jų ekvivalentas, tai yra, bet kokie likvidūs aktyvai. Galima daryti prielaidą, kad giganto pirkėjas iš anksto pasirūpino apmokėjimo lėšomis, turi juos ir konkrečiu momentu neįeis į valiutų rinką su visa suma iškarto. Pats tokio pirkimo faktas kaip reikiant išjudins bet kokias rinkas. Tačiau, ne kiekvieną dieną ir labai retai tokias kompanijas ir parduoda – tai viena, ir antra: bendra dviejų sandorių suma – viso labo trilijonas, šis trilijonas, paimtas valiutų rinkoje nors mėnesio eigoje sudarys “viso labo” apie 50 milijardų per dieną – vėlgi, tai suma, niekaip neįtakojanti valiutų rinkos bendrai.

Galima aišku sumuoti visas prekybos operacijas, kasdien sudarytas su doleriu kaip atsiskaitomaja valiuta, įskaičiuoti prekių pirkimus, kompanijas, energetinius išteklius ir visa kita, ir rezultate mes gautume daugiausiai 50-80 milijardų dolerių per dieną per visą pasaulį. Juokinga apimtis, lyginant su visa valiutų rinkos apimtimi.

Tiesa, visai pamiršau paminėti apie aktyvus, kurie prekiaujami už dolerius, čia jau tikrai reikalingos gremėzdiškos lėšos. Patikrinkime. Nesudėtingu skaičiavimo metodu, paskaičiuosime apytikres kasdienines prekybos apimtis iš CME. CME (Chicago Mercantile Exchange) — tai stambiausia JAV birža, kur viskas prekiaujama už dolerius, ir gauname apie 1.5-2.5 trilijonus dolerių kasdien (tiesiog padauginame prekiaujamų kontraktų kiekį su vidutine kontrakto kaina, kuri lygi $125000). Oho! Tai jau panašu į kasdienines Forex apimtis. O dabar prisiminkime ir apie tai, kad iki ekspiracijos išgyvena tik nedidelė visų kontraktų dalis, todėl tai gali reikšti tik viena: ateities sandorių rinka (fjūčerių) yra grynai spekuliacinė, prekyba yra nukreipta ne į prekės įsigijimą (grūdų, cukraus, valiutos) pagal iš anksto aptartą kainą, o į pinigų uždirbimą dėl kurso skirtumo.

Bet dabar kyla kitas klausimas, ar reikia spekuliantams iš CME, NYSE arba NASDAQ išeiti į FX, kad gauti dolerius ir vėliau juos panaudoti greitojoje rinkoje? Argi jiems neužtenka to kapitalo, kurį jie naudoja kasdieninėse operacijose? Į šį klausimą aš nežinau atsakymo, bet manau tai ir nėra taip svarbu, nors surišti du spekuliantus su panašiomis apimtimis (bent jau tos pačios schemos) atrodo visai logiška, ypač, jeigu čia pridėti europietiškas greitąsias biržas, štai ir gautume apimtis, lygintinas su apimtimis, praeinančias per Forex.

Taigi, mes išsiaiškinome, kad prekybos operacijos praktiškai neįtakoja Forex rinkos, o štai kaimyninės biržos visai galimai įtakoja, ir dar kaip gali įtakoti.

Bankas Forex rinkoje – ne spekuliantas

Dabar apie pačią esmę. Per soc. tinklą LinkedIn man teko galimybė pabendrauti su darbuotoju iš Deutsche Bank, užimančiu ne paskutines pareigas valiutos departamente. Norėčiau pasidalinti, ką sužinojau.

Bet kuris save gerbiantis bankas turi rezervus, ir ne tik taip vadinamus “būtinus rezervus” pagal tarptautinius Bazelio standartus, bet ir tam tikras atsargas. Panašiai, kaip ir centriniai bankai, kurie irgi, kaip žinome, gerbia save. Taigi, bankuose vyksta nuolatinė lėšų migracija tarp klientų depozitų ir rezervo, beje, stambūs tarptautiniai bankai rezerve laiko ne tik valiutas, kaip tokias, bet ir vertybinius popierius, jais užsiima atskiras specialus departamentas.

Priklausomai nuo valiutų rinkos situacijos ir bendros rezervų būklės, bankai reguliariai vykdo rezervų diversifikavimo operacijas, ir šie lėšų judėjimai vėlgi nėra dideli, kasdieninės diversifikavimo operacijos sudaro miliardus arba net dešimtis milijonų dolerių per dieną – tai apskritai norma stambiam bankui. Dažniausiai tokios lėšų perskirstymo operacijos vykdomos pagal kokio nors kliento stambų valiutos sandorį, arba sandorį, kuris bus sudarytas ateityje. Pavyzdžiui, buvo užklausimas eurui – bankas papildo euro atsargas, buvo užklausa doleriui – papildomos dolerio atsargos.

Tačiau bankas niekada pats neišeina į valiutų rinką ir nesudarinėja spekuliatyvinių operacijų. Kodėl? Pirma, todėl, kad valiutų rinka yra laikoma (taip ir yra) pačia likvidžiausia, bet ir pačia rizikingiausia, todėl bankai į savo ilgalaikės strategijos gaires neįtraukia valiutos spekuliacinių operacijų, kaip pelno gavimo priemonės.

Antra, bankai, kurie yra stambiausi brokeriai (tuo labiau prime-brokeriai), puikiai mato visą rinką ir gali daryti įtaką jai, tačiau tuo niekada nesinaudoja, bijodami gauti sankcijas ir didžiules baudas nuo reguliavimo organų (centrinių bankų). Aišku, tokių atvejų yra buvę, kai kas bandė, bet buvo išaiškinti ir gana žiauriai nubausti. Be to, bankai, būdami brokerių pozicijose, uždirba milžiniškus pelnus nuo komisijų, tai kam jiems kitos rizikos? Todėl, spekuliacinė prekyba Forex bankams yra greičiau išimtis negu taisyklė.

O štai tų pačių bankų dukterinės kompanijos Forexe tikrai prekiauja, ir prekiauja daugmaž pagal įstatymus iš to pačio banko pinigų, jos vadinamos prop-kompanijomis (Proprietary trading). Šioms dukrelėms yra išskiriamos lėšos iš bankų pelnų (jokių būdu ne iš klientų depozitų) ir procesas prasideda.

Kodėl bankai nebijo prekiauti sukurdami propą, žinodami apie aukštą riziką šioje rinkoje, paaiškinama gana paprastai. Tokiose mažose ir didelėse kompanijose paprastai yra surenkama labai profesionali treiderių komanda ir atitinkama grupė analitikų. Griežta disciplina ir aiški limitų apribojimo sistema kiekvienam komandos nariui – pagrindinis profesionalaus propo požymis. Nepelningas arba nuostolingas propas iškart yra išformuojamas ir renkamas naujas personalas. Tai pagrindinė taisyklė.

Deja, tačiau net ir tokiose griežtai atrinktų profesionalų komandose nutinka didžiuliai skandalai. Yra ne vienas atvejis bankų istorijoje, kai dėl, dažniausiai, vieno asmens kaltės buvo prarasti didžiuliai banko pinigai.

Štai, Kweku Adoboli — treideris, Ganos pilietis, nuo 1991 metų nuolat gyveno D. Britanijoje, buvo 2006 m. pasamdytas Šveicarijos banko UBS. Jis dirbo analitiku europietiškame UBS padalinyje Londone. 2011 metais buvo areštuotas, jam pateikti kaltinimai dėl viršytų įgaliojimų (nesankcionuota prekyba akcijomis) ir sandorių ataskaitų falsifikacija. Iš viso šis treideris bankui prarado $ 2,3 milijardo. Arešto dieną, UBS akcijų kaina nukrito -10,8 %, tuo tarpu, kai kitų Europos bankų akcijos pakilo 3-6 %.

2012 metais Adoboli buvo nuteistas 7 metams, anksčiau laiko paleistas 2015 metais ir deportuotas į Ganą.

Yra istorijoje ir dar įdomesnių atvejų, tačiau tai jau tema atskiram straipsniui.

O kaipgi garsūs pozicijų signalai iš bankų internete? Ar verta jais pasitikėti?

Jeigu jūs internete matote pranešimus-reklamą (žr. foto žemiau) apie tai, kad Morgan Stanley (arba koks nors Didysis Pasaulinio Lygio Bankas) atidarė ilgąją poziciją su euru nuo 1.ХХХХ su tokiu ir tokiu stopu, ir tokiu ir tokiu take-profit, žinokite, kad tai profanacija.

Geriausiu atveju, toks pranešimas gali būti paimtas iš kokios nors banko prenumeratos vip-klientams arba tiesiog klientams, o pats bankas tik pateikė rekomendacijas, visiškai nebūtinas pačio banko vykdymui.

Beje, internete yra kompanijų-servisų, kurios siūlo už pinigus tiekti treideriams atidaromus bankų orderius “iš pirminių šaltinių”. Jokių būdu nesiviliokite ir neprekiaukite tokiu būdu. Tai tas pats, kad sužinoti, jog Marytė iš Joniškio pirmadienį išstatė atidėtą orderį SELL LIMIT EURUSD nuo 1.ХХХХ su 30 SL ir 50 TP. Visi tokio pobūdžio servisai yra ne kas kita, kaip sukčių-aferistų kontoros, kurios už $ demonstruoja kliedesius idiotams. Savaime aišku, juos reguliariai uždarinėja, jie paskui atsidaro vėl ir t.t.

Daugelis pasaulinių bankų išvis neturi valiutų dilingų skyrių. Bankai vykdo klientų paraiškas, o nespaudinėja Metatrader mygtukų. Didžioji dalis bankinių operacijų – tai forward outright ir valiutų svopai. Jokio ryšio su mažmeninėmis valiutų poromis grafikuose ir tarpbankine birža jie neturi.

Netikite? Ok, įsivaizduokite, kad šito straipsnio nėra. Paskambinkite į kokį nors garsų pasaulinį banką ir paklauskite dilingo skyriaus, kur galima pažiūrėti jų “orderius Forekse”. Būtinai įrašykite tokį skambutį, tai bus hitas youtube 🙂

Pabaigai

Taip išeina, kad gigantiškos Forex apimtys, kurios matomos CLS suvestinėse, yra sukuriamos būtent prop-kompanijų ir apribotos rizikos fondų (hedž-fondų). Atsiradus aukšto dažnio prekybai apimtys staigiai išaugo, todėl tie kasdieniniai penki trilijonai reiškia viena – per FX praeina didžiulis kiekis pasitinkančių kontraktų, kurių gyvavimo laikas visai nedidelis, dažnai tai minutės ir sekundės – štai jums ir trilijonai apimčių, kurių dydį kažkodėl sieja būtent su stambių bankų darbu, tačiau, kaip įsitikinome, taip nėra.

Pagarbiai, Mykolas Kuzminskis

Spekuliantas.com