Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Finansinė piramidė – bene kiekvienam žmogui žinoma frazė, laikas nuo laiko girdima gyvenime. Išgirdę ją, daugelis (ypač vyresnio amžiaus) prisimena kompanijos MMM laikus, istoriją su Bernardu Medoffu ir kitus pavyzdžius. Nežiūrint to, tai tėra tik pavyzdžiai, o bendras žvilgsnis į tai, kas yra finansinės piramidės ir kokios jos būna, sutinkamas nedažnai.
Bendras finansinių piramidžių principas — žaidimas „į maišą”
Taigi, pagrindinis finansinių piramidžių ypatumas yra tai, kad eigoje piniginiai dalyvių įnašai tiesiog yra perskirstomi. Kitaip tariant, pinigai, kuriuos dalyviai įneša į piramidę, nedalyvauja jokioje prekių gamybos ar paslaugų veikloje, todėl jų kiekis visada lieka toks, kokį investavo jo investuotojai – keičiasi tik kapitalo savininkai.
Tai primena banalų pinigų surinkimą į maišą, o vėliau – laipsnišką šio kapitalo dalinimą – žaidimo dalyviams pagal vienas ar kitas taisykles. Suprantama, kad visi dalyviai gauti pelno iš tokio žaidimo „į maišą” negali: geriausiu atveju jie gali likti su savo pinigais, bet dažniausiai piramidės sudarytos taip, kad pirmieji dalyviai gauna daugiau, nei investavo, todėl paskutiniams tiesiog nieko nelieka, Dabar tampa aišku, kodėl finansinės piramidės anksčiau ar vėliau turi sugriūti – visus padaryti turtingais tiesiog perskirstant lėšas neįmanoma.
Organizuoti tokius žaidimus „į maišą” yra laikoma sukčiavimu ir tokia veikla yra baudžiama daugelyje šalių (tame tarpe ir Lietuvoje). Tačiau finansinės piramidės su viena ar kita reklamine priedanga atsiranda nežiūrint baudžiamumo – kodėl? Didžioji dalis finansinių piramidžių organizatorių kalba apie „negirdėtas verslo idėjas” ir pasakiškus pelnus ateityje, o patiklūs dalyviai pakimba ant tokio kabliuko, netikrina tokios veiklos teisėtumo, o dažnai ir nesupranta, kad įsitraukia į žaidimą „į maišą” su neišvengiama pabaiga.
Visas finansines piramides galima susikirstyti į du tipus:
— daugialypės piramidės;
— Ponzi schemos.
Daugialypė piramidė
Ši schema pagrįsta tuo, kad kiekvienas naujas piramidės dalyvis, naujokas, iš pradžių sumoka savo pirminį įnašą. Šis įnašas iškart yra padalinamas tarp dalyvių, kurie tą naujoką pakvietė, o taip pat tarp tų, kurie pakvietė tuos, kurie pakvietė naujoką, t.y. ankstesnių piramidės dalyvių. Po stojamojo įnašo, naujokas turi pakviesti du ar daugiau žmonių, kurių stojamieji įnašai eis jo naudai ir taip pat ankstensiems dalyviams. Taip viskas tęsiasi lygis iš lygio.
Priklausomai nuo piramidės taisyklių: stojamojo įnašo sumos ir naujų dalyvių kiekis, kuriuos turi atvesti kiekvienas „naujokas” – žadami pelnai gali skirtis, bet paprastai jie įspūdingi.
Pavyzdžiui, jeigu pagal taisykles reikia pakviesti 3 žmones, o stojamasis įnašas yra $1000, ir šis įnašas dalinamas per pusę – pusė tam, kuris pakvietė, ir pusė tam, kuris pakvietė pakvietusįjį, tai paprasta aritmetika parodo, kad sėkmės atveju jūs išleisite $1000 „įėjimui” ir rezultate gausite 6000 dolerių (1500 nuo trijų dalyvių, kuriuos pakvietėt ir dar 4500 nuo tų 9 kuriuos pakvies jie). Tokiu būdu, schemos pelningumas sudaro 500%, kas lyginant su įprastomis investicijomis, fondais ar banko depozitais tiesiog stebina.
Tačiau mes su jumis straipsnio pradžioje aptarėme, kad bet koks žaidimas „į maišą” baigiasi. Priežastis, dėl kurios sugriūna daugialypė piramidė slypi tame, kad jos schemos veikimui dalyvių kiekis turi augti labai greitai (eksponentiškai). Esant tokiam greitam tempui, dažnai nebeužtenka net šalies gyventojų, kad aprūpinti pirmus 10—15 naujų dalyvių etapų. Nieko nuostabaus, kad rezultate įnešę stojamuosius įnašus, bet neradę naujų dalyvių, jie nieko nebegauna ir piramidė sugriūna. Dalyvių, kurie lieka su niekuo (t.y. praranda savo įnašus) statistiškai sudaro apie 80—90%.
Finansinė piramidė – Ponzi schema
Ši sistema vadinasi amerikiečio Čarlzo Ponzi vardu, kuris organizavo šį piramidės tipą JAV dar tolimais 1920 metais. Nežiūrint į tai, kad tokios schemos buvo žinomos ir dar anksčiau, būtent Čarlzo Ponzi schemoje sudalyvavo tiek daug žmonių, kad atgarsis pasklido po visą pasaulį.
Šio žaidimo „į maišą” esmė yra tame, kad jos organizatorius pakviečia dalyvius investuoti ir tuo pačiu pažada „aukštus” ir dažnai „garantuotus” pelnus praėjus nedideliam laikotarpiui. Tuo pačiu, nereikia kviesti naujų dalyvių – reikia tiesiog laukti. Pirmiesiems nedaugėliui dalyvių organizatorius išmoka aukštus procentus iš savo asmeninių lėšų, po ko gandai su „veikiančia” ir nepaprastai pelninga schema paplinta labai greitai, ir nauji investuotojai patys ateina pas organizatorių su pinigais. Toliau organizatorius tiesiog atsiskaito su senaisiais investuotojais iš naujai investavusių pinigų – žaidimas „į maišą” veikia.
Suprantama, kad kai pirmieji investuotojai gauna pažadėtus pelnus, norinčiųjų kiekis auga, be to, ir senieji investuotojai investuoja dar kart, arba reinvestuoja savo „pelną” – organizatorius praturtėja žaibišku greičiu.
Ponzi finansinė piramidė baigiasi dėl paprastos priežasties: kiekvienas investuotojas tikisi gauti daugiau nei investavo, tuo tarpu kitų pajamų, kaip tik dalyvių investicijos, organizatorius negauna. Tokiu būdu, schema yra pasmerkta žlugimui. Paprastai tai geriausiai visų supranta pats organizatorius, todėl dažniausiai tuo momentu, kai naujų investuotojų srautas pradeda „silpnėti”, organizatorius pasisavina visus jau turimus įnašus ir pradingsta (arba pasodinamas).
Įdomu tai, kad plačiai žinoma kompanija MMM ir Bernardo Medoffo investicinis fondas naudojo būtent Pomzi schemas.
Ponzi schemos ir daugialypės piramidės palyginimas
Iš principo, abi schemos perskirsto gautą kapitalą, tik su skirtingomis taisyklėmis ir baigties greičiu. Lentelėje pateiksime skirtumus:
Desertui
Finansinių piramidžių organizatoriai yra labai išradingi, kai reikia tinkamai ir viliojančiai pristatyti žaidimą „į maišą”, kad įtikinti žmones dalyvauti jame. Daugialypių piramidžių organizatoriai, tam, kad užmaskuoti aferos esmę, dažnai sugalvoja papildomus „rimtų investicijų” elementus. Pavyzdžiui, tai gali būti prekyba prekėmis arba net gėlių auginimas.
Yra žinoma viena įdomi Ponzi schema, kurios dalyviams buvo siūloma investuoti ne į magiškus fondus ar projektus, o tiesiog auginant unikalias gėles. Potancialiems dalyviams prezentacijose pasakojo, kad kažkokie mokslininkai išvedė unikalią gėlių rūšį, kurios neva padeda išgydyti rimtas ligas. Kol kas tokių gėlių mažai ir todėl jos labai brangios. Dalyviams buvo siūloma unikali galimybė auginti tokias gėles namuose.
Kiekvienas dalyvis turėjo pirkti iš kompanijos – organizatoriaus gėlių sėklas už $500 (už vienetą), po to pasodinti namuose, o po trijų mėnesių išaugusią gėlę kompanija- organizatorius buvo pasiruošęs nupirkti atgal už $1000 kainą. Informacija apie stebuklingas gėles ir pasakiškus pelnus iš jų auginimo paplito labai greitai, ir žaibišku greičiu susidarė eilė norinčių pirkti sėklas už $500.
Suprantama, kad kompanija – organizatorius pirmiems gėlių augintojams mokėjo pelną iš naujai atėjusių pirkti sėklas gėlių mėgėjų. Ir vienu momentu organizatoriai pajuto, kad naujų sėklų pirkėjų „bumas” praėjo ir greitai prasidės dalyvių antplūdis, kurie jau išaugino gėles. Organizatoriai nusprendė maksimizuoti pelną ir pradingo.
Verta pažymėti, kad tokiu būdu finansinių piramidžių organizatoriai maskuojasi po tinklinio marketingo schemomis, kurios iš esmės yra legalios ir nelaikomos aferomis, kadangi teikia tam tikras paslaugas prekių platinime. Čia svarbiausias skiriamasis bruožas nuo tinklinio marketingo yra tas, kad pačios iš savęs prekės realiai tiek nekainuoja, kiek už jas prašoma, t.y. stojamieji dalyvio įnašai. Paprastai kalbant, šiuo atveju prekės vaidina tiesiog žetonų vaidmenį, žaidžiant žaidimą „į maišą”.
Pagarbiai, Mykolas Kuzminskis