Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Trečioji dalis
Maksvelo persitvarkymas
Kaip minėjau įžangoje, tiesioginis katalizatorius, paskatinęs parašyti šią knygą, buvo dešimties geriausių treiderių ir portfelio valdytojų, su kuriais man teko garbė dirbti per pastarąjį dešimtmetį, apžvalga. Tam tikra prasme tai tapo mano paties į sprendimus orientuota terapija. Efektyvumo koučeriams, dirbantiems su finansų rinkų dalyviais, tenka tiek daug kalbėti apie nesėkmes, sudėtingumą ir nusivylimą, kad jiems visiškai būtina kartkartėmis žengti žingsnį atgal ir priminti sau, kad tuo viskas nesibaigia.
Maksvelas yra vienas iš tų dešimties geriausių treiderių. Jis jau daugelį metų labai sėkmingai prekiauja S&P 500 (ES) ateities sandorių modeliais dienos viduje. Maksvelas mėgo visus kitus treiderius vadinti „idiotais”. Jo žodžiais tariant, jie persekioja kainą, stato stopus ties akivaizdžiais lygiais ir daro kitus kvailus dalykus, kurie Maksvelui suteikia prekybos pranašumą. Nevadinčiau Maksvelo kokiu nors išskirtiniu intelektualu, tačiau jis buvo protingas – ir itin įžvalgus. Jis buvo patyręs pokerio žaidėjas ir puikiai skaitė savo priešininkus. Atrodė, kad jis visada žinojo, kas prie stalo blefuoja, kas tiltuoja, o kas surinko geras kortas. Nors jis žinojo įvairių rankų šansus, tačiau spręsdamas, ar blefuoti, pasuoti, ar nusimesti kortas, visada pirmiausia rėmėsi savo gebėjimu skaityti priešininkus.
Pasak Maksvelo, ES rinkos dalyviai elgėsi taip pat kaip naujokai prie pokerio stalo. Dėl to jie buvo idiotai. Vienas iš pagrindinių Maksvelo prekybos modelių buvo įžengti prieš „apsinuoginusius” prekiautojus. Kai rinka pramuša pagrindinį palaikymą, daugelis treiderių pradeda išeiti iš savo pozicijų. Tai darydami jie dažnai vadovaujasi baime, kuri suteikia galimybę įeiti priešinga kryptimi. „Rinka neatlygina idiotams” – kartą man paaiškino Maksvelas. Jis buvo įsitikinęs, kad prekiaudamas prieš išsigandusią bandą visada gerai uždirbs.
Kai turėjau galimybę stebėti, kaip jis prekiauja, supratau, kaip Maksvelui pavyko pasiekti tokių nuoseklių rezultatų. Jis tiesiog sėdėjo – kartais ilgai – ir laukė, kol situacija rinkoje susiklostys taip, kaip jis norėjo. Tam jis stebėjo apimties srautus skirtingais kainų lygiais. Stebėdamas rinkos gylį, jis matė, kaip aktyviai pirkėjai įeina į rinką arba išeina iš jos skirtingais lygiais. Jei pirkėjams nepavykdavo užimti ankstesnio aukščiausio lygio (arba pardavėjams nepavykdavo užimti ankstesnio žemiausio lygio), Maksvelas greitai stodavo į priešingą rinkos pusę. Jo prekyba labai priklausė nuo situacijų, kuriose treideriai klydo, nustatymo – dar prieš jiems tai suvokiant.
Maksvelas mėgo aktyvias rinkas: kuo stipresnis orderių srautas, tuo dažniau buliai ar meškos patekdavo į blogas pozicijas. Dažniausiai jam tekdavo sėdėti ir laukti lėtų rinkų laikotarpiais. „Tiesiog dabar ten niekas nevyksta”, – gūžtelėjo pečiais jis. Jis susilaikydavo nuo prekybos, kai rinkoje nematydavo galimybių, ir tai buvo svarbi jo pranašumo dalis. Metams bėgant bulių rinka vis stiprėjo, o VIX stabiliai krito. Vidutinis dienos intervalas siaurėjo. Maksvelas gaudavo vis mažiau prekybos galimybių. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad atskirų treiderių įtaka rinkai ėmė mažėti – po 2000 m. dienos prekybos patrauklumas sumenko. Dėl rinkos formavimo automatizavimo prekybos savo sąskaita dalis taip pat pradėjo mažėti. Rinkoje buvo vis mažiau „idiotų”. Maksvelo pajamos taip pat nuolat mažėjo. Laikui bėgant jis ėmė svarstyti – o kas, jei jis pats pasirodys esąs idiotas…? Didelės treidingo kompanijos vis labiau pasikliovė algoritmais, kurie sudarydavo sandorius, leidžiančius įeiti į rinką geriausiomis kainomis, o tai negalėjo nedaryti įtakos rinkos elgsenai. Maksvelas ne kartą man skundėsi, kad senieji pirkimo ir pardavimo lygių nustatymo metodai nebeveikia.
Jo rizikos valdymas buvo puikus, todėl Maksvelas neprarado didelių pinigų. Tačiau ir jo pelnas nebuvo didelis.
Mažai pikų. Nedaug įdubų. Blėstanti aistra.
Kaip ir Chrisas bei Gina, jis liko atsidavęs tam, kas veikė praeityje, ir negalėjo rasti tilto į ateitį.
***
Nėra tokio dalyko, kad atsibudęs staiga pamatytum, jog tavo pranašumas išgaravo. Kaip ir Kuhnio paradigmoje, neigiami įrodymai kaupiasi palaipsniui – kol jų yra tiek daug, kad nebegalite jų ignoruoti. Ankstesnis Emilio restorano savininkas neprarado visų klientų per vieną dieną. Degradacija vyko palaipsniui. Jis išbandė visus įmanomus būdus, kaip padidinti klientų srautą: pradėjo dažniau atnaujinti meniu, mažinti kainas, ėmė rengti specialius pasiūlymus ir pan. Tačiau visi šie pokyčiai vyko paradigmos ribose: jis perstatė kėdes skęstančio laivo denyje.
Laipsniškas keitimas neveikia, kai reikia kokybinių pokyčių. Restorano situacijoje kokybiniai pokyčiai ankstesniam savininkui buvo per tolimas tiltas. Todėl jis pardavė restoraną Emiliui.
Džina ir Chrisas daugelį metų ant savo pečių nešė santuoką, kuri vis labiau prarado prasmę. Tai tęsėsi tol, kol tarp jų susikaupė tiek daug skirtumų, kad ignoruoti artumo stoką tapo neįmanoma. Judantis objektas, kurio neveikia išorinės jėgos, išlieka judantis. Šiuo požiūriu žmonės yra gana identiški. Gamta mus užprogramavo taupyti energiją: nuolatiniai pokyčiai mus trikdo, vargina ir yra neefektyvūs.
Tai, ką mūsų rūšis kadaise sugebėjo išgyventi, tapo mūsų numatytuoju režimu, mūsų status quo. Ir grynai evoliuciniu požiūriu tai iš tikrųjų yra prasminga. Maksvelas įvairiai racionalizavo savo pelningumo sumažėjimą: jis tai aiškino streso, perdegimo, greitųjų algoritmų poveikio ir paprasčiausios nesėkmės poveikiu. Kiekvienas racionalizavimas padėjo jam išlaikyti status quo. Dažnai pasitaikantis patarimas yra toks: „Netaisykite to, kas nesugedę”. Kol mums pavyksta save įtikinti, kad nesame sugedę, nejaučiame poreikio ieškoti problemos sprendimo.
Pagrindinė išvada
Rutina būtina siekiant efektyvumo; rutinos laužymas būtinas norint prisitaikyti.
Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl treideriai lėtai keičiasi, nepaisant nuolat besikeičiančių rinkų ir galimybių. Net jei turime aiškų ir stabilų pranašumą, mūsų pelningumo keliai yra labai nepastovūs. Ilguoju laikotarpiu – 100 ar daugiau sandorių mastu – pranašumo buvimas paprastai yra gana aiškus, ypač jei treideris nenaudoja didelio pelningumo strategijų, kurios yra linkusios į didelius nuostolius, pavyzdžiui, „nuogi” opcionū pardavimai. Tačiau, tarkime, 10 ar 20 sandorių masteliu, pelno ir nuostolių pasiskirstymas yra atsitiktinis, o tai dažnai neigiamai veikia treiderio psichiką.
Henrio Kartenso (Henry Cartens) interneto svetainėje „Vertical Solutions” yra įdomus įrankis „P/L Forecaster”. Pernai jį aprašiau savo tinklaraštyje. Pavyzdžiui paėmiau tris pajamingumo kreives. Viena iš jų atitiko prekybą be pranašumo (50 % laimėjimo norma; vidutinis nuostolis lygus vidutiniam pelnui); viena atitiko prekybą su neigiamu pranašumu (50 % laimėjimo norma; vidutinis pelnas lygus 90 % vidutinio nuostolio); ir viena atitiko prekybą su teigiamu pranašumu (50 % laimėjimo norma; vidutinis pelnas lygus 110 % vidutinio nuostolio). 100 sandorių skalėje pranašumas (arba jo nebuvimas) buvo akivaizdus. Tačiau galutinis rezultatas galėjo būti pasiektas įvairiais būdais. Įrankis „Forecaster” aiškiai parodo, kad stabilus pranašumas leidžia pasiekti gana stabilų galutinį tašką, tačiau keliai iki to galutinio taško gali būti labai skirtingi.
Treideriai linkę pervertinti atsitiktinių pajamingumo kreivės pakilimų ir nuosmukių svarbą. Gavę eilę pelningų sandorių, jie įtikina save, kad gerai jaučia rinką, ir padidina savo riziką. Kai jie susiduria su nuostolingų sandorių serija, tai jiems kelia nerimą ir jie sumažina savo riziką. Galiausiai tokie pakitimai neigiamai atsispindi pelningume.
Įsivaizduokite beisbolo žaidėją, kuris savo rezultatus vertina tik pagal paskutinius 20 atmušimų. Kai jis gauna kelis smūgius iš eilės, jis mano, kad yra puikios formos, ir pradeda į savo smūgius dėti daugiau jėgos.
Kai jis gauna keletą strikeoutų, jis įtikina save, kad reikia keisti smūgiavimo stilių ir išlipti iš duobės, į kurią pateko. Abu šie pakeitimai priverčia žaidėją atsitraukti nuo savo žaidimo. Daug perspektyvesnis požiūris – susitelkti į pataikymo nuoseklumą, nekreipiant dėmesio į trumpalaikius rezultatus.
Tas pats pasakytina ir apie treidingą. Tokiam žmogui kaip Maksvelas pravartu nepervertinti kasdienių, savaitinių ir mėnesinių rezultatų svarbos. Vietoj to jis turėtų įvertinti savo prekybos proceso elementus – nuo prekybos idėjų generavimo iki sandorių vykdymo – ir palaipsniui daryti pakeitimus. Jei paradigma veikia, konstruktyviausia būtų toliau ją palaipsniui tobulinti.
Problema ta, kad kartais 20 sandorių virsta 40 sandorių, o 40 sandorių – 60, 80 ir 100 sandorių. Įrodymų, kad prekybos paradigma prarado savo galią, vis daugėja. Net ir nedidelis pranašumas išryškėja sudarius pakankamai sandorių: Las Vegase, jei šansai yra jūsų pusėje, reikia toliau statyti. Nenorite statyti visko, nes taip rizikuojate bankrutuoti. Šiuo atveju paprasčiausias atsitiktinumas gali išvesti jus iš žaidimo. Tačiau jei statysite saikingai, ilgainiui jūsų pranašumas padės įveikti atsitiktinumo poveikį. Tačiau kartais atsitiktinumo efektas išlieka ir atlikus daugiau nei tuziną statymų. Tai galima laikyti įrodymu, kad rinkoje įvyko tam tikrų pokyčių. Tačiau tokie treideriai kaip Maksvelas dažnai sugeba save įtikinti, kad „ir tai praeis”.
Stebėti savo pranašumą palyginti lengva, jei atliekate kelis sandorius per dieną. Tačiau ką daryti mažiau aktyviems investuotojams ir portfelio valdytojams, kurie gali apsiriboti keliais sandoriais per savaitę ar mėnesį? Esant tokiam sandorių dažnumui, net ištisus metus trunkančią mažą grąžą galima priskirti nereikšmingam atsitiktinumui. Įsivaizduokite treidingo įmonę, kuri didina gerus metus turėjusio valdytojo kapitalizaciją, o ne to, kuris uždirbo mažiau nei įprasta…. Tokie pakeitimai ilgainiui gali gerokai sumažinti įmonės pelną.
Bandymas nustatyti pranašumo ir atsitiktinumo santykį mažose imtyse yra tikras iššūkis. Jei galime atlikti objektyvų strategijos grįžtamąjį testą, nekoreguodami istorinių duomenų, galime susidaryti adekvatų lūkesčių dėl strategijos veiklos rezultatų rinkinį net ir neturėdami faktinių ir realių prekybos rezultatų. Tačiau, jei strategija yra grynai diskrecinė, blaivi tiesa yra ta, kad mes tiesiog negalime žinoti, ar mažų imčių sandorių rezultatus lemia sėkmė, ar įgūdžiai. Šią problemą puikiai aprašė Michaelas Mobussinas savo knygoje „Sėkmės lygtis” (The Success Equation), pastebėdamas, kad dėl mūsų nesugebėjimo atpažinti sėkmės daug sunkiau objektyviai įvertinti rezultatus. Treideriai per daug dėmesio skiria naujausiems prekybos rezultatams, paskutinėms pelningų ir nuostolingų sandorių serijoms ir nesuvokia, koks didelis vaidmuo čia tenka sėkmei. Vos tik Maksvelas rimtai sumanydavo rimtai pakeisti savo požiūrį į rinkas, tuoj pat gaudavo pelningų sandorių seriją, kuri jį įtikindavo, kad „rinka vėl tapo normali”. Jam prireikė nemažai pakilimų ir nuosmukių, kad nuspręstų kreiptis pagalbos. Tačiau tuo metu Maksvelas, kaip ir mūsų pažįstama pora, jau buvo pradėjęs svarstyti, ar apskritai gali pataisyti padėtį.
***
Maksvelas nebuvo palūžęs, kaip ir Džina bei Chrisas. Ir, kaip ir jie, jis toliau darė tai, kas veikė, ir laikėsi savo krypties net tada, kai nustojo gauti norimų rezultatų. Vis dėlto, kaip ir mūsų pora, Maksvelas daug ką darė teisingai. Jis vengė konsensuso ir treideriams būdingo bandos elgesio, o tai padėjo jam išlaikyti aukštą intelektinio ir elgesio savarankiškumo lygį. Jo gebėjimas atpažinti impulso ir apimties srautą padėjo jam išvengti sandorių, kai rinka ėjo prieš jį, nors jam tapo daug sunkiau nustatyti apsisukimo taškus. Anksčiau Maksvelas sugebėdavo grafike nustatyti lygį ir pasakyti, kaip elgsis rinka, kai jį pasieks. Tačiau tie laikai, kaip jis turėjo suprasti, praėjo. Rinkoje paprasčiausiai neliko pakankamai idiotų, kurie pernelyg reaguotų į tuos lygius!
Vienas iš mano mėgstamiausių į sprendimus orientuotų pratimų tokiose situacijose yra pelningų sandorių analizė. Didelė treidingo mentoriaus darbo dalis – suteikti paguodą kenčiantiems. Kai žmogus kenčia, visada labai naudinga rasti probleminių modelių išimčių ir taip jį paguosti. Tai taip pat padeda treideriams, kurie, ištikti neigimo, dar labiau stengiasi daryti dalykus, kurie jau nustojo veikti. Geriausių sandorių analizė padeda nusivylusiems treideriams priminti, kad jie dar nepasiekė visiškos disfunkcijos. Talentų, įgūdžių ir patirties jie vis dar turi – tereikia juos tinkamai pritaikyti.
Analizuodami Maksvelo prekybą nustatėme, kad didelė dalis jo pelningų sandorių buvo laikomi labai trumpai. Jis juos vadino skalpais: „Pastebiu, kad rinkoje kažkas vyksta, ir iš karto pasinaudoju proga, – paaiškino man Maksvelas. Jo pelningumo problemų kildavo, kai jis bandydavo nustatyti ilgalaikius kainų lygius ir vykdyti sandorius, kurių išlaikymo laikas – kelios valandos ar dienos. Atlikę šią analizę, mes su Maksvelu aiškiai matėme, kad jo refleksai vis dar išliko – kaip ir gebėjimas greitai sukaupti poziciją. Jis neturėjo problemų dėl instinktyvaus modelių atpažinimo – problemų kilo dėl rinkos mąstymo. Naudodamas skalpavimo režimą, kai jis pasiduodavo savo instinktams, gaudavo stebėtinai pastovų pelną.
Netrukus po to, kai atlikome šią analizę, Maksvelas juokaudamas papasakojo, kaip neseniai gavo elektroninį laišką iš kažkokio guru, kuris siūlė pasidalyti bangų technikos prekybos paslaptimis – už nemažus pinigus. Tai, kaip jis nustebęs purtė galvą dėl treiderių, tikinčių tokiomis akivaizdžiomis apgavystėmis, kvailumo, privertė mane prisiminti vieną iš mano senų pranešimų apie „idiotų bangą”. Pamačiau savo šansą.
„Maksai, jei nesivadovaujate bangų teorija, kaip, po velnių, nustatote, kur rinka bus prekiaujama rytoj 15 val.”?
Maksas nusijuokė ir pažėrė juokelių apie tai, kad jau sudaužė per daug krištolinių rutulių ir neketina sudaužyti dar vieno.
„Bet ar tai, ką jūs darote su savo lygiais, nėra tas pats, ką Elioto šalininkai daro su savo bangomis?” – Paklausiau. „Jie bando nuspėti ateitį – kaip ir tu”.
Maksvelas atrodė suglumęs; jis nesuprato, ką norėjau pasakyti. „Nors, – tęsiau, – norint sėkmingai prekiauti rinkomis, nebūtina jas nuspėti. Mūsų atliktos analizės aiškiai parodė, kad jūs puikiai sugebate pajusti, ką rinka daro, ir būtent tuo metu, kai ji tai daro. Kam stengtis nuspėti kainų pokyčius, jei galite realiuoju laiku nustatyti kitų rinkos dalyvių veiksmus?”
Buvo akivaizdu, kad jo galvoje kažkas spragtelėjo. Bandymas nuspėti neaiškią ateitį buvo idiotų užsiėmimas. Jo darbas buvo nustatyti pirkėjų ir pardavėjų spaudimą, o ne jį nuspėti.
Jo tiltas į ateitį buvo atpažinti modelius.
***
Atlikdamas puikų tyrimą, Kahnemanas nustatė du pagrindinius mąstymo modelius. Vienas jų yra greitas, kitas – lėtas. Kaip jis aiškina savo knygoje „Mąstyk lėtai… spręsk greitai”, greitasis mąstymas suteikia mums gebėjimą reaguoti į problemas tiesioginiu esamuoju laiku. Kai svetimas automobilis įvažiuoja į mūsų eismo juostą, mes greitai keičiame kryptį, kad išvengtume susidūrimo. Greitas informacijos apdorojimas leidžia mums greitai reaguoti į krizines situacijas. Jei turėtume apgalvoti kiekvieną kelyje vykstančio įvykio niuansą, gal net nespėtume prisitaikyti prie eismo srauto, jau nekalbant apie tai, kad išvengtume susidūrimo!
Greito mąstymo problema yra ta, kad jis yra paviršutiniškas. Gavę tam tikrą informaciją, greitai įvertiname jos svarbą ir greitai reaguojame. Jei tai artėjantis automobilis, tai puiku. Tačiau tuo atveju, kai pastebime link mūsų einantį afroamerikietį ir greitai pereiname į kitą kelio pusę… Mūsų veiksmai yra veikiami šališkumo. Iš tiesų daugelis gerai ištirtų kognityvinių iškraipymų, tokių kaip naujumo efektas ir prieinamumo euristika, yra pasekmė to, kad greitas mąstymas dažnai užgožia mūsų sprendimų ir veiksmų kontrolę.
Lėtas mąstymas, priešingai, yra gilus mąstymas. Kai mąstome lėtai, darome pastebėjimus, juos kataloguojame, analizuojame ir darome išvadas. Šis procesas mažiau linkęs į kognityvinius iškraipymus, tačiau reikalauja didžiulių mąstymo išteklių. Greito tempo aplinkoje vienu metu galime vairuoti automobilį ir vesti pokalbį. Tačiau praktiškai neįmanoma mintyse spręsti sudėtingų matematinių uždavinių išlaikant absoliutų dėmesį kelio sąlygoms. Tai viena iš priežasčių, kodėl teksto žinučių rašymas vairuojant dažnai sukelia eismo įvykius.
Siekdami efektyvumo, esame linkę pasikliauti veiksminga greita sistema – išskyrus tas situacijas, kai reikia rimtai mąstyti. Dėl to daugelis mūsų sprendimų ir veiksmų grindžiami pirmu įspūdžiu, o ne kruopščiu apmąstymu. Kiek kartų analizavome rinką, planavome sandorį, o paskui akimirkos įkarštyje pasielgėme visiškai kitaip? Problema nėra disciplinos trūkumas. Problema ta, kad mūsų greitai mąstančios smegenys ima viršų prieš lėtai mąstantį protą. Tiesiogine prasme! Pasak Kahnemano, už greitą ir lėtą mąstymą atsakingos skirtingos smegenų dalys, o greitasis mąstymas iš tiesų dažnai perima vairą pačiu netinkamiausiu momentu.
Jei padalytume savo smegenis į dvi dalis – į dvi santykinai nepriklausomas informacijos apdorojimo sistemas – tuomet netoli tiesos būtų galima išskirti bent du protus. Kiekvienas iš mūsų gali būti protingas greitojo mąstymo žmogus, protingas gilaus mąstymo žmogus, kartais ir vienas, ir kitas, o kartais nei vienas, nei kitas. Įsivaizduokite talentingą pardavėją arba patyrusį skrydžių vadovą. Paprastai jie nėra patys itin protingiausi žmonės – ne patys giliausi mąstytojai. Tačiau jie labai gerai apdoroja informaciją; tai daro nepaprastai greitai ir lanksčiai. Geras pardavėjas moka skaityti savo klientus, nepastebimai prisitaikyti prie jų balso tono ir prisitaikyti prie esamos situacijos. Oro eismo reguliuotojas negalvoja apie kiekvieną orlaivį atskirai, kur jis skrenda, kas jį pilotuoja ir pan. Vietoj to jis greitai vadovauja daugeliui orlaivių – atvykstantiems ir išvykstantiems. Šis gebėjimas greitai apdoroti greitai kintančią informaciją leidžia dispečeriams priimti svarbius sprendimus sekundės dalimis, todėl sistema veikia efektyviai ir santykinai be avarijų.
Svarbiausia išvada
Kaip prekiaujame, priklauso nuo to, kaip mąstome.
Ir atvirkščiai, visi pažįstame puikių intelektualų, kuriems vis dėlto trūksta praktinio efektyvumo. Jie geba spręsti sudėtingas matematines problemas ir nuodugniai analizuoti situacijas, tačiau yra visiškai bejėgiai, kai reikia skaityti socialines užuominas pasimatymų metu. Inžinierius gali jums išsamiai aprašyti automobilio variklio konstrukciją ir veikimą, bet jei jums reikia laimėti IndyCar lenktynėse, jums reikia greito proto automobilių lenktynininko.
Treidingas dažnai laikomas labai specifine veikla. Tačiau su treidingu yra kaip su medicina: tai profesija, turinti daugybę specializacijų ir veiklos sričių. Psichiatras yra gydytojas, tačiau chirurgas ir radiologas taip pat yra gydytojai. Skirtingų specialybių gydytojams reikia labai skirtingų įgūdžių. Tą patį galima pasakyti ir apie finansų rinkas. Rinkos formavimas smarkiai skiriasi nuo portfelio valdymo naudojant pasaulinius makroekonominius duomenis. Ir abu šie metodai stulbinamai skiriasi nuo prekybos pasirinkimo sandorių volatilumu. Viena iš prekybos ypatybių, dėl kurių ji tokia įdomi, yra ta, kad greitas ir lėtas mąstymas susimaišo daugybe skirtingų būdų. Viename spektro gale yra dienos treideris, kuris praktikuoja palyginti paviršutinišką analizę, bet puikiai atpažįsta modelius realiuoju laiku. Kitoje pusėje yra ilgalaikis investuotojas, kuris gilinasi į įmonių tyrimus ir sudaro sudėtingus portfelius, apsidrausdamas nuo įvairių rizikos veiksnių ir pasinaudodamas stiprių ir silpnų įmonių skirtumais. O viduryje yra rizikos draudimo fondų valdytojai, kurie derina gilinimąsi į makroekonominę analizę su greitu rinkos tendencijų ir posūkių traktavimu.
Kiek galiu spręsti iš savo patirties, beveik nėra sėkmingų rinkos dalyvių, kuriems vienu metu pavyktų ir greitai, ir lėtai mąstyti. Tačiau beveik visi sėkmingai dirbantys rinkos dalyviai pasižymi vienoje iš šių dviejų sričių. Jei pabandysite nustatyti jų sėkmės šaltinį, galite pastebėti, kad jie rado tokius požiūrius į rinkas, kurie pasitelkia arba jų gebėjimą greitai apdoroti informaciją, arba gebėjimą giliai mąstyti. Jie išnaudoja savo stipriąsias puses – grynai kognityvine prasme. Maksvelo atveju tai neabejotinai buvo tiesa: jo sėkmingi skalpingo sandoriai buvo išugdyto greito mąstymo įgūdžio rezultatas.
Sunkūs laikotarpiai treideriams prasideda tada, kai jie reaguoja į rinkos nesėkmes perjungdami savo kognityvinį režimą. Greito mąstymo specialistai pradeda pernelyg detaliai analizuoti rinkas ir dėl to visiškai praranda ryšį su jomis. Giliai mąstantis žmogus, išsigandęs nuostolių, pradeda veikti pagal trumpalaikius kainų pokyčius.
Nerimas ir jausmas, kad reikia uždirbti pinigų, išstumia treiderius iš jų kognityvinės zonos, o tai atima galimybę išnaudoti savo stipriąsias puses. Taip nutiko ir Maksvelui. Jo nesėkmės prasidėjo mažo volatilumo rinkose, kai pradėjo didėti rinkos formavimo algoritmų dalis. Jis įtikino save, kad jam reikia prisitaikyti prie šių pokyčių, pailgindamas sandorių laikymo laiką ir perkeliant dėmesį nuo taktikos prie strategijos. Užuot sekęs rinką tikas po tiko, stebėdamas orderių srautą, jis ėmė ieškoti ilgalaikių palaikymo ir pasipriešinimo lygių grafike ir semtis idėjų iš pelno ataskaitų, ekonominių duomenų ir naujausių naujienų. Visa tai išstūmė Maksvelą iš jo veiklos zonos: nors jis stengėsi prisitaikyti prie pokyčių, vis labiau nutolo nuo to, kas jam sekėsi geriausiai. Laimei, tai, kad jis ir toliau užsiėmė skalpingu, padėjo jam išlaikyti greito mąstymo įgūdžius – ir savo prekybos sąskaitą – per šį skausmingą prisitaikymo laikotarpį. Tačiau jo ilgalaikiai rezultatai darėsi vis vidutiniškesni, nes jis vis labiau pasikliovė savo palyginti vidutiniais gilaus analitinio mąstymo įgūdžiais.
Kalbant apie psichologiją, lūžis įvyko tik tada, kai Maksvelas permąstė savo emocinį įsipareigojimą prekybai. Prisiminkite Chrisą ir Džiną. Kokia buvo jų pagrindinė motyvacija? Jie norėjo būti puikūs tėvai, norėjo savo vaikams suteikti laimingą vaikystę, kurios patys kažkada buvo netekę. Jiems nepavyko sutvarkyti savo santuokos, kol suprato, kad negalės būti gerais tėvais savo vaikams, jei nepadarys savo santuokos pavyzdine. Jų motyvai sutapo. Jie iš tiesų pradėjo dirbti prie savo santuokos, nes dabar tam turėjo rimtą priežastį.
Psichologiškai Maksvelo gyvenimo prasmė buvo ta, kad jis buvo protingas vaikinas, kuris pelnėsi iš kitų žmonių idiotizmo. Pinigų uždirbimas jam buvo emocinis jo intelekto, unikalumo ir išskirtinumo patvirtinimas. Kai jis nustojo uždirbti pinigus, o ypač kai pamatė, kad rinka pradėjo uždirbti pinigus jo sąskaita, jis pasijuto kaip idiotas. Ką jis tada darė? Jis stengėsi paversti save giliu mąstytoju – žmogumi, kuris kitais būdais pranoktų kitus. Ironiška, kad jis bandė įsitvirtinti nutoldamas nuo savo stipriųjų pusių.
Į sprendimus orientuotas pratimas parodė, kad Maksvelas vis dar galėjo pelningai prekiauti – bet tik tada, kai laikėsi taktinio, o ne strateginio požiūrio. Kaip ir Džinos bei Chriso atveju, Maksvelas mielai pradėjo žaisti remdamasis savo stipriosiomis savybėmis, kai suprato, kad jos jam yra kelias į emocinę sėkmę. Dėl skurdžios vaikystės jis turėjo vieną dalyką – norėjo įrodyti, kad yra to vertas. Metams bėgant šis emocinis prioritetas niekur nedingo. Tiesiog reikėjo jį derinti su jo geresne prekyba. Užduotis tapo lengvesnė, kai Maksvelas suprato, kad bandydamas nuspėti rinkas jis tapo vienu iš idiotų, iš kurių mėgo tyčiotis. Jis suprato, kad nenori tokiu būti – lygiai taip pat, kaip Džina ir Chrisas suprato, kad nenori būti blogi tėvai.
Nenoriu apsimesti, kad lengvai susidorojome su jo problema. Pokyčiai, kuriuos galėjome padaryti, toli gražu nebuvo greiti. Turėjome rimtai padirbėti, kad nustatytume, kodėl tam tikri jo taktinės prekybos, pagrįstos modelių atpažinimu, aspektai vienu metu veikė, o kitu – ne. Turėjome atlikti dar rimtesnius jo prekybos tyrimus. Tirdamas jo sandorius, pastebėjau, kad parduodamas jis dažniau patirdavo nuostolių nei pirkdamas. Reikėtų pažymėti, kad rinkose buvo ilgalaikis kilimo trendas. Maksvelas pasąmoningai bandė įsitvirtinti priešingai miniai. Supratęs, kad plaukimas prieš srovę yra dar vienas idiotiško elgesio pavyzdys, jis ėmė praktikuoti paprastus metodus, kaip nustatyti tinkamą rinkos pusę. Pavyzdžiui, jis įvedė rinkos skirstymą į stiprią, neutralią ir silpną, kuris rėmėsi tuo, kaip rinka prekiavo VWAP indikatoriaus linijos atžvilgiu. Tai padėjo jam išvengti įėjimų prieš trendą ypač stipriose ir ypač silpnose rinkose. Jis taip pat išplėtė naudojamų modelių arsenalą, todėl galėjo labiau išnaudoti savo stipriąją pusę – gebėjimą greitai juos atpažinti.
Maksvelas atėjo pas mane turėdamas problemų, kurių sprendimas slypėjo prekybos metode, kurį jis gerai išmanė. Kai jis rado būdą, kaip nutiesti tiltą nuo savo greitos prekybos įgūdžių prie emocinio jo prekybos variklio, atsivėrė galimybė esminiams pokyčiams.
Iš čia ir išvada: pokyčiai neįmanomi nepasinaudojus savo asmeniniais emociniais varikliais.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com
Rezultatai treidinge yra individualūs ir priklauso nuo patirties bei disciplinos. Savo įgūdžius ir discipliną galite patobulinti mūsų kurse: Jaunojo treiderio ABC