Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
(Per didelio) pasitikėjimo pavojai
Mes mokame planuoti alternatyvius savo sandorių variantus. Tad kodėl taip retai apgalvojame planą B visai savo prekybos karjerai? Maksvelo, Chriso ir Džinos atvejai aiškiai rodo, kad mūsų pagrindiniai motyvai ir atsidavimas gali paskatinti mus elgtis taip, kad (galiausiai) sunaikinsime patys save. Prieš daugelį metų turėjau galimybę dirbti su moterimi, labai sėkminga savo srities profesionale, kuriai teko susidurti su itin neigiama atstūmimo patirtimi – iš pradžių vaikystėje, o paskui suaugus, esant disfunkciniams romantiniams santykiams. Dėl to ji ėmė laikytis savarankiškumo idėjos – ji buvo pasiryžusi, kad daugiau niekada neatsidurs pažeidžiamoje padėtyje ir kad niekas kitas neprivers jos kentėti. Nors tai gerai atsispindėjo jos karjeroje, ji patyrė didelę vienatvę, nes negalėjo palaikyti ilgalaikių santykių. Jos atsidavimas nepriklausomybei nesutapo su emociniu įsipareigojimu. Norėdama tai ištaisyti, ji, remdamasi savo patirtimi, turėjo suvokti, kad visiškai įmanoma priklausyti nuo žmogaus, kuris jai rūpi, ir kartu išlaikyti savo nepriklausomybę. Lūžio taškas mūsų terapijoje įvyko, kai ji neįvykdė mano duotos „namų darbų užduoties”. Ne iš karto, bet ji prisipažino, kad neatliko, nes jai buvo nepatogu. Užuot pradėjęs diskutuoti apie jos „pasipriešinimą” pratimui, pagyriau ją už tai, kad įsiklausė į savo instinktus ir stojo už save. Tada kartu parengėme kitą pratimą.
Per šį pratimą įgyta santykių patirtis padėjo jai imtis būtinų pokyčių. Ji suprato, kad gali pasikliauti manimi – kartu išlaikydama savo nepriklausomybę. Kartais pokyčiai prasideda nuo nieko, nuo vienos situacijos, nuo vienos patirties – šiuo atveju nuo santykių patirties. O labai dažnai jis prasideda visai ne nuo kalbėjimo.
Vis dėlto, norint pokyčius privesti iki galo, reikia laiko. Tokių anomalijų – bandymų nuolat daryti teisingus dalykus, o gauti neteisingus rezultatus – turi susikaupti, kad galėtume pagalvoti apie požiūrio keitimą. Ta mergina turėjo iškęsti daug skaudžios vienatvės, kol sutiko susirasti psichologą, kuriuo galėtų pasikliauti. Juk jei mūsų požiūris į gyvenimą ar treidingą šiuo metu mums tinka, mes juo pasitikime. Šis pasitikėjimas gali virsti perdėtu pasitikėjimu savimi. Elgiamės taip, tarsi mums pavyko rasti sprendimą, kuris visada veiks. Pradedame jaustis taip, tarsi galėtume laikytis šio režimo amžinai ir niekas daugiau mums nepakenktų: niekada nesusidursime su šeimyninėmis problemomis ar dar vienais nepelningais metais. Kai Maksvelas sėkmingai uždirbdavo pinigus taikydamas savo metodą, jis ne tik juo pasitikėjo; jis juo taip pasitikėjo, kad nejautė poreikio analizuoti savo pelną ir nuostolius bei prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Tai tęsėsi tol, kol jis nustojo uždirbti pinigus.
Rašytojas Robertas Antonas Vilsonas (Robert Anton Wilson) pastebėjo, kad žmonės, kurie yra visiškai tikri dėl ko nors, ir žmonės, kurie yra tiesiog kvaili, turi daug bendro. Jis taip pat pastebėjo, kad mūsų išvados paverčia mus kaliniais: esame įkalinti savo įsitikinimuose. Kaip jau minėjau, treideris, kuris yra visiškai įsitikinęs savo statistiniu modeliu, gali patirti rimtų nuostolių, jei praeities įvykis įvyks dabartyje. Lojalumas atrodo žavi disciplina – kol netampa suvaržymu.
Elgsenos finansų tyrimai rodo, kad investuotojai ir treideriai ypač linkę į du kognityvinius iškraipymus: polinkį patvirtinti savo požiūrį ir perdėto pasitikėjimo efektą. Patvirtinimo iškraipymas pasireiškia tuo, kad informaciją apdorojame pasirinktinai taip, kad ji patvirtintų mūsų požiūrį. Dėl per didelio pasitikėjimo efekto pervertiname tam tikrų sandorių galimybes arba tam tikrų rinkos situacijų tikimybę. Park su kolegomis atliko įdomų susirašinėjimo Korėjos investuotojų forume tyrimą. Kaip galima spėti, jų veikloje buvo aiški tendencija patvirtinti savo požiūrį. Treideriai mieliau skaitydavo tuos pranešimus, kurie atitiko jų požiūrį.
Įdomu tai, kad tie, kurie patyrė ypač didelį polinkį patvirtinti savo požiūrį, taip pat labiau pasitikėjo savimi. Jie atidarė daugiau sandorių ir prarado daugiau pinigų nei mažiau pasitikintys savimi kolegos. Scott, Stumpp ir Xu 2003 m. literatūros apžvalgoje padarė išvadą: „Nemaža dalis tyrimų pritaria nuomonei, kad žmonės linkę pernelyg pasitikėti savimi. Be to, investuotojai ypač pasitiki savo gebėjimu numatyti ateitį”. Be to, jie nustatė, kad per didelio pasitikėjimo poveikis pasireiškia įvairiose rinkose ir šalyse.
Tačiau pernelyg didelis pasitikėjimas savimi neapsiriboja vien treidingo pasauliu. Knygoje „Mąstymo spąstai” broliai Heathai, cituodami Danielio Kahnemano žodžius, taip pat daro tokią išvadą: „Nuostabus protinės veiklos aspektas yra tas, kad mes retai jaučiame slopinimą”.
Jie siūlo keletą strategijų, kaip įveikti per didelio pasitikėjimo savimi poveikį, įskaitant daugialypę stebėseną (daugybės skirtingų alternatyvų svarstymą) ir aktyvų kitokių nei mūsų įsitikinimų tyrinėjimą. Bendras šių strategijų komponentas yra kognityvinis lankstumas. Kai neapsiribojame tam tikru požiūriu į problemą, mes, kaip ir Dunkerio tyrimo dalyviai, atsikratome funkcinio fiksuotumo, o tai padeda mums priimti geresnius gyvenimo sprendimus. Negalime judėti alternatyvios ateities link, jei pirmiausia nematome alternatyvos.
Ironiška, kad daugelis treiderių (ir net treiderių mokytojai) primygtinai reikalauja, kad savo prekybą turėtume grįsti pasitikėjimo lygiu. Jų nuomone, jei pasitikite sandoriu, turėtumėte juo prekiauti su didesne rizika. Problema ta, kad žmonės, kurie vadovaujasi šiuo patarimu, dažniausiai labiausiai rizikuoja tada, kai labiausiai pasitiki savimi. Ir taip nutinka kur kas dažniau, nei norėtume! Net lankstūs treideriai tampa sustingę ir nelankstūs, kai įstringa didelėse pozicijose, atidarytose dėl perdėto pasitikėjimo savimi. Dėl to jų pelningi laikotarpiai kaitaliojasi su neįprastai didelių sumažėjimų laikotarpiais.
Pagrindinė išvada
Jei jūsų rizikos lygis atspindi jūsų pasitikėjimo savimi lygį, visada būsite labiausiai pažeidžiami – ir mažiausiai prisitaikysite prie rinkos pokyčių – didžiausio per didelio pasitikėjimo savimi laikotarpiu.
***
Paimkime pavyzdį iš Džo, prop treiderio, kuris susisiekė su manimi po to, kai susidūrė su užsitęsusia nuostolių serija. Anksčiau kelerius metus jis gana sėkmingai prekiavo akcijų indeksų ateities sandoriais, kol staiga pastebėjo, kad sandoriai, kurie buvo jo duona, staiga tapo nebepelningi.
Tiksliau, kai jis palikdavo savo orderių knygoje palyginti didelius atidėtus orderius, rinka dažnai juos aktyvuodavo – ir iš karto eidavo prieš jį. „Tiesiog neįmanoma laimėti”, – skundėsi jis man per pirmąją mūsų sesiją. – „Kai nesulauki vykdymo, praleidi judėjimą. O kai jį gauni… verčiau jo negauti”. Džo atrodė, tarsi kažkas žinotų visas jo pozicijas – ir tyčia keistų rinką prieš jį. Žinoma, jo pozicijos iš tiesų buvo žinomos – rinkos formavimo algoritmams, kurie nuolat stebėjo ir modeliavo orderių knygą. Jie greitai atpažindavo pasiūlos ir paklausos disbalansą ir pasinaudodavo juo per trumpą laiką. Didelis atidėtas orderis – Džo prekiavo šimtų ar daugiau ES kontraktų pozicijomis – buvo lengvas taikinys patyrusiems rinkos formuotojams.
Treidingo mentorius, su kuriuo Džo konsultavosi prieš kreipdamasis į mane, pasiūlė, kad problema ta, jog Džo neskiria sandorių, kuriais jis pasitikėjo, nuo silpnesnių sandorių. Jei jis būtų aiškiai apibrėžęs savo pasitikėjimo lygį, susijusį su kiekvienu sandoriu, ir pagal tai pritaikęs prisiimamą riziką, būtų galėjęs išvengti paternų, kurių tikimybė pasiteisinti yra maža, ir maksimaliai padidinti pelną iš patikimiausių paternų. Teoriškai skamba gerai. Tačiau realybėje tai nepasiteisino dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad jis pradėjo agresyviau prekiauti iš pažiūros saugiais sandoriais, jo pozicijos tapo dar labiau matomos – taigi ir labiau pažeidžiamos. Išanalizavęs jo prekybos istoriją, pastebėjau, kad sandorių, kuriuos jis vertino kaip patikimus, laimėjimų rodiklis ir bendras pelningumas buvo mažesnis nei tų sandorių, kuriuos jis laikė vidutiniškais. Antroji problema buvo ta, kad Džo labiausiai pradėjo tikėti savo sandoriais tada, kai jis gaudavo eilę pelningų sandorių.
Dėl to jis dažnai uždirbdavo iš vieno nedidelio sandorio, tada iš kito, tada iš trečio… O tada jis pradėdavo naudoti tikrai dideles pozicijas ir gaudavo stopus, kurie sunaikindavo visą ankstesnį pelną. Vienu metu jo mentorius paragino jį neprarasti pasitikėjimo savo sprendimu: „Negalima laimėti nerizikuojant!” Tačiau Džo pralaimėjo būtent tada, kai „rizikavo”.
Kaip parodė mano atlikta analizė, kai Džo orderiai ar pozicijos pasiekdavo tam tikrą procentą nuo esamos vidutinės minutinės apimties, tikimybė, kad rinka pajudės prieš jį, gerokai padidėdavo. Didelės apimties ir didelio likvidumo laikotarpiais jo sandoriai – net ir dideli – turėjo didesnę tikimybę būti pelningi. Jo problemos sprendimas neturėjo nieko bendra su pasitikėjimu – ar net psichologija apskritai. Jis buvo paprastas: Džo tiesiog turėjo prisitaikyti prie naujo rinkos formavimo režimo ir optimizuoti savo vykdymo stilių, pradėdamas planuoti savo orderių laiką taip, kad jie būtų kuo mažiau matomi. Pokyčiai, kuriuos jam reikėjo padaryti, nebuvo susiję su psichologija; kaip ir mūsų restorano savininkui Emiliui, jam paprasčiausiai reikėjo pakeisti savo požiūrį į rinką.
Taigi kodėl treidingo kultūroje taip paplitusi „pasitikėjimo” manija? Dažnai tai neleidžia žmonėms keistis. Galų gale, kam keisti požiūrį, jei esi įsitikinęs, kad tas, kurį praktikuoji, yra pakankamai geras? Įsivaizduokite kareivį, atliekantį žvalgybą priešo teritorijoje. Labai tikėtina, kad jam trūks pasitikėjimo savimi. Ir jis atitinkamai elgsis. Jis kitaip judės miškuose ir laukuose, kiekvieną pastatą vertins kaip potencialią grėsmę. Jis bus atsargus dėl galimų minų ir pasalų. Besikeičiančioje pavojingoje aplinkoje pasitikėjimas prilygsta mirčiai. Treidinge pasitikėjimą gali šlovinti tik tie, kurie rinkų nelaiko pavojinga aplinka – ir tai savaime gali būti laikoma perdėto pasitikėjimo apraiška.
Nuomonė, kad pasitikėjimas yra vienas iš sėkmę lemiančių veiksnių, tam tikra prasme gali būti kognityvinė sisteminės išgyvenimo klaidos pasekmė. Kad ir kokią prekiautojų grupę imtume, pagal absoliučią grąžą beveik neabejotinai pirmautų tie, kurie prekiavo su didele rizika. Žinoma, blogiausiai besiverčiančių prekiautojų grupėje taip pat bus daug rizikuojančiųjų. Juk tik nedaugelis rinkos dalyvių ištuština sąskaitas, prekiaudami mažos tikimybės sandoriais su mažomis pozicijomis. Tačiau jei turime užduotį surasti sėkmingus rinkos magus, labai tikėtina, kad pirmiausia atkreipsime dėmesį į tuos prekiautojus, kurie sugebėjo uždirbti daugiausiai. O jei pavyks su jais pasikalbėti, tikriausiai sužinosime, kad jie bent kelis savo sandorius sudarė „va bank”. Tai gali lengvai paskatinti mus manyti, kad lemiamas prekybos sėkmės elementas yra absoliutus pasitikėjimas ir didelė rizika.
Problema ta, kad išskirtinis pasitikėjimas retai leidžia pasiekti išskirtinį lankstumą. Jau minėjau tyrimus apie priskyrimo klaidą. Esame linkę teigiamus rezultatus priskirti savo pastangoms, o neigiamus – išorės veiksniams. Pavyzdžiui, jei įvykdome gerą sandorį ir gauname pelno, esame linkę psichologiškai save pagirti. Tačiau jei patiriame nuostolį, galime kaltinti manipuliavimą rinka. Panašiai esame linkę matyti save neįprastai geroje šviesoje, lygindami save su kitais. Dėstydamas medicinos mokykloje turėjau mėgstamą užduotį: prašydavau savo studentų įvertinti save, palyginti su bendramoksliais, pagal „rūpestingumo” ir „motyvacijos” savybes, naudodamas skalę nuo 1 iki 5, kur 1 – gerokai žemiau vidurkio, 3 – vidutiniškai, o 5 – gerokai aukščiau vidurkio. Kaip galite spėti, beveik niekas savęs neįvertino „vidutiniškai” arba „žemiau vidurkio”; 90 % grupės visada save vertino aukščiau vidurkio!
Mėgstu duoti tokią užduotį treideriams. Jie yra tokie pat jautrūs priskyrimo klaidoms kaip ir medicinos studentai. Dauguma prekiautojų savo prekybos gebėjimus vertina aukščiau vidutinio lygio – net ir tada, kai to nepatvirtina jų rezultatai. Jei jų paklausite, kodėl jų savęs vertinimas neatitinka jų sėkmės, jie pradės kalbėti apie savo didelį potencialą, apie tai, kad jų verslas tik neseniai įsibėgėjo, apie nepalankias rinkos sąlygas ir pan. Problema ta, kad prekiautojai, kurie pervertina savo galimybes, greičiausiai laiku neatpažins, kad reikia prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų. Džo laikė save sėkmingu prekiautoju. Mažėjantį pelną jis aiškino probleminiu laikotarpiu. Tai paskatino jį kreiptis psichologinės pagalbos, nors iš tikrųjų jam reikėjo prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų. Tas pats per didelio pasitikėjimo savimi efektas, kuris gali paveikti pavienius sandorius, kenkia ir visai treidingo karjerai. Pasitikėjimas savimi yra būtinas norint pasiekti sėkmę; lankstumas šiame pasitikėjime yra būtinas norint jį išlaikyti.
Dabar dilemą galime įvardyti tiesiai šviesiai: mes, treideriai, turime dirbti srityje, kurioje nuolat vyksta radikalūs pokyčiai: keičiasi trendai, rinkos volatilumas, koreliacijos, rinkos dalyvių strategijos, pasaulio įvykiai, centrinių bankų politika, makroekonominės sąlygos. Kiekvieną dieną mums tenka susidurti su rinkos tyrimais ir rizikos valdymu. Retai kada žengiame žingsnį atgal, kad įsitikintume, jog naudojame veiksmingą pokyčių procesų valdymo metodą. Kaip poros, paskendusios rutinoje, kaip restoranai, kuriems sunkiai sekasi sugalvoti naują meniu, mes susitvarkome, bet tik tol, kol mūsų rutina netenka prasmės.
Pagrindinė išvada
Rutina reikalinga ekonomiškumui; rutinos pritaikymas reikalingas efektyvumui.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com
Rezultatai treidinge yra individualūs ir priklauso nuo patirties bei disciplinos. Savo įgūdžius ir discipliną galite patobulinti mūsų kurse: Jaunojo treiderio ABC