Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Pagrindinių motyvacijų naudojimas
Tarkime, kad kurį laiką nesportavote. Eidami laiptais staiga pastebite, kad jums trūksta oro. Nesate toks energingas kaip anksčiau, jaučiate, kad jūsų kūnas prarado buvusį lankstumą. Suprantate, kad turite įgauti formą. Nuo ko pradėsite? Ką darysite, kad į savo gyvenimą įtrauktumėte reguliarią mankštą, kai energijos vos užtenka įveikti įtemptą dieną?
Ne per seniausiai pats atsidūriau tokioje situacijoje. Atrodytų, kad psichologas, padėjęs daugeliui žmonių pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę ir parašęs daugybę knygų ir knygų skyrių apie paprastus pokyčių metodus, turėtų sugebėti pakeisti savo paties gyvenimo būdą, kad numestų svorio ir atgautų formą. Bet ne: mano geri ketinimai ir planai vienas po kito žlugo. Man kažkaip pavyko būti produktyviam darbe, rinkose ir šeimoje – tačiau kažkodėl nepakankamai produktyviai rūpinausi savo kūnu, nors puikiai žinojau, kad turiu fizinių poreikių, kuriuos reikia patenkinti.
Šios situacijos iliustruoja mintį, kad paprastai ne informacijos trūkumas mus sulaiko nuo pokyčių. Labai dažnai mes tiksliai žinome, ką turime daryti, ir vis tiek to nedarome! Žinome, kad turime reguliariai mankštintis, bet ir toliau sėdime prie ekranų, taip išeikvodami mažėjančias energijos atsargas.
Šiek tiek apie mane: neprisimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau kokį TV šou iki galo. Beveik niekada nedalyvauju vakarėliuose, o kai dalyvauju, visada išeinu anksčiau. Degintis paplūdimyje? Kapstytis sode? Man tai retenybė. Metų praktika leido man išlavinti socialinius įgūdžius tiek, kad būčiau draugiškas grupinėse situacijose ir galėčiau susidoroti su kasdieniais darbais bei pareigomis. Tačiau kai mano protas nedirba, pradedu jausti, kad jis tuoj tuoj sprogs. Neseniai gydytojas man uždavė klausimą apie mano streso lygį. Jo nuostabai atsakiau, kad streso beveik nepatiriu. Vienintelis mano streso šaltinis – jausmas, kad man trūksta stimuliacijos. Kai nedalyvauju kokioje nors prasmingoje, sudėtingoje, įdomioje ar stimuliuojančioje veikloje, jaučiuosi nuobodžiai. Nuobodulį jaučiu kaip tuštumą. O tuštuma man savaime yra stresas.
Puikiai prisimenu vakarėlį, kuriame teko dalyvauti vidurinėje mokykloje. Mano klasės draugai klausėsi muzikos, kalbėjosi ir šoko. Aš sėdėjau prie rašomojo stalo, paniręs į knygos, kurią norėjau kuo greičiau pabaigti, – Williamo Shearerio “Trečiojo reicho iškilimas ir žlugimas” (The Rise and Fall of the Third Reich) – skaitymą. Turiu atiduoti pagarbą klasės draugams: niekas manęs nesutrukdė. Tikriausiai nebūčiau prieštaravęs pokalbiui – su žmogumi, kuris perskaitė šią knygą. Bet tiesiog stovėti, plepėti, bendrauti – palikus knygą nebaigtą skaityti…? Man tai tiesiog negalėjo ateiti į galvą.
Negaliu savęs vadinti asocialia asmenybe. Man patinka bendrauti su žmonėmis – juk tai ir yra psichologo darbas. Tačiau psichologo pokalbiai su klientais labai skiriasi nuo, tarkime, kaimynų pokalbių prie kepsninės. Terapija yra naudingas užsiėmimas, kurio metu žmonės stengiasi pakeisti savo gyvenimą. Tokia veikla man patinka. Kas gali būti įdomiau nei dalyvauti kito žmogaus tobulėjime? Man daug sunkiau įsitraukti į veiklą, kuri nerodo kažkokių didelių užmojų. Pasiūlykite man atostogas, per kurias galėčiau pažinti naują kultūrą, sužinoti ką nors apie kieno nors kito istoriją, virtuvę, gyvenimo būdą, ir aš pasinaudosiu proga. Nusiųskite mane į paplūdimį, kuriame yra tik smėlis, saulė ir banglentės, ir aš ištversiu geras 30 minučių. Bet paskui norėsiu ką nors veikti.
Ką tai turi bendro su treniruotėmis ir fitnesu? Psichologiškai žinojau, kad mano kūnas turi reiklių fizinių poreikių. Jaučiau, kad tapau mažiau energingas. Tai ėmė daryti įtaką mano produktyvumui. Kaip ir Maksvelo atveju, poveikį reikėjo kaupti – kitaip nejaučiau poreikio keistis. Tačiau bėgimas bėgimo takeliu ar pratimai su svoriais man atrodė kaip prievolė. Todėl jų vengiau. Buvau atsidavęs produktyvumo idėjai, idėjai įveikti kokį nors reikšmingą iššūkį. Tokia veikla, kaip bėgimas gatve ar štangos kėlimai bicepsams, man atrodė labai tolima. Grynai emociniu lygmeniu tai atrodė kaip prievolė, kuri žadėjo daugiau nuobodulio nei pasitenkinimo.
Dabar svarbiausias klausimas: jei būtumėte mano psichologas, kaip bandytumėte man padėti? Kaip padėtumėte man pasitelkti motyvaciją, kad atgaučiau savo formą?
Čia ypač praverstų į sprendimus orientuota sistema, kurią taikėme Maksvelo, Chriso ir Džinos atveju. Aptikę probleminį modelį, pasistenkite rasti jam išimčių. Kokios buvo mano? Kokiose situacijose galėjau toleruoti įprastą veiklą – ir net ja mėgautis? Kada, atlikdamas įprastas kasdienes užduotis ar bendraudamas su žmonėmis, jaučiausi stimuliuojamas, gyvas?
Skenuodamas praeitį ir ieškodamas ryškių išimčių iš savo modelio, aptikau keletą situacijų, kai atlikdamas įprastą veiklą patyriau tikrą gilų rūpesčio ir ryšio jausmą. Kiekvieną rytą prieš išeidamas į darbą pasisveikinu su mūsų keturiomis katėmis, jas paglostau ir pamaitinu pusryčiais. Kiekviena katė turi savo pomėgius ir antipatijas. Kiekviena katė turi savo dubenėlį. Paruošiu keturis pusryčius ir paduodu jiems po vieną – iš pradžių Naomi, tada Ginger, tada Mia, tada Mali. Tokia rutina man patinka. Jausmas šalia savo murkiančių draugų man yra geriausias būdas pradėti dieną. Taip pat esu pasirengęs valandų valandas praleisti vartydamas gyvenimo aprašymus ir skelbimus darbo svetainėse, jei tai padės vienam iš mano vaikų susirasti darbą. Kai kartu su jais peržiūrime gyvenimo aprašymus arba repetuojame darbo pokalbį, ne tik padedu jiems, kas savaime yra svarbu, bet ir kartu darome svarbų dalyką. Rutina man neatrodo rutina, kai jaučiuosi susijęs, kai kažką keičiu arba kai jaučiu, kad tas tikslas turi gilų tikslą.
Tarkime, vienam iš mano vaikų reikia atlikti sudėtingą fizioterapiją, kad atsigautų po traumos. Mielai atliksiu pratimus kartu su savo vaiku. Stengsiuosi, kad sudėtinga terapija taptų bendra veikla. Tokioje situacijoje niekada nevengčiau treniruočių, nes esu giliai įsipareigojęs savo vaikams. Man nekiltų problemų dėl atidėliojimo. Nesulaukčiau jokio emocinio pasipriešinimo, nes atsispirčiau nuo savo pagrindinių motyvų.
Būtent apie tai ir kalbama – apie pagrindinius motyvus. Maksvelo pagrindinė motyvacija buvo savęs įtvirtinimas. Tai padėjo jam atsisakyti bandymų nuspėti rinką ir sutelkti dėmesį į skalpingo maksimizavimą. Pagrindinė Džinos ir Chriso motyvacija buvo pastatyti gražius namus savo vaikams. Tai paskatino juos dirbti prie savo santuokos. Tam tikra prasme žmonės niekada nesikeičia: vietoj to jie randa naujų būdų išreikšti savo pagrindinius motyvus, kurie nustato jų gyvenimo temas. Į sprendimus orientuotas koučingas veikia tiek, kiek jam pavyksta katalizuoti šiuos naujus saviraiškos būdus.
Būna atvejų, kai juos pavyksta rasti ne per saviugdą ar oficialų koučingą, o per aklą bandymų ir klaidų procesą. Vieną ankstyvą rytą atidariau savo treniruoklių kambario duris, įleidau į vidų kates ir pradėjau mankštą. Kiekvieną treniruotės etapą baigdavau žaisdamas su savo murkiančiomis draugėmis. Buvo smagu; pastebėjau, kad skubu atlikti reikiamą skaičių pakartojimų, kad gaučiau atlygį – laiką, praleistą žaidžiant. Po kelių dienų katės priprato prie naujos rytinės rutinos. Dabar po pusryčių jos bėga tiesiai prie rūsio durų, pasiruošusios mūsų treniruotėms. Sukūrėme jiems teigiamą įpročio modelį. Pasirodo, įpročių kūrimas yra vienas galingiausių pokyčių metodų.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com
Rezultatai treidinge yra individualūs ir priklauso nuo patirties bei disciplinos. Savo įgūdžius ir discipliną galite patobulinti mūsų kurse: Jaunojo treiderio ABC