Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Adaptacijos pavertimas rutina
Adaptacija prie pokyčių – tai procesas, su kuriuo susiduria įvairių laiko intervalų treideriai. Pokyčiai vyksta visą dieną: apimtys didėja ir mažėja, tendencijos tęsiasi ir apsisuka. Tačiau kartais pokyčiai paveikia ištisas karjeras. Ne taip seniai nusprendžiau ištirti, kas nutinka akcijų rinkai, kai nemažai akcijų atnaujina pastarųjų penkių dienų maksimumus. Iki 2013 m. buvo aiški tendencija grįžti prie vidurkio: daugumai S&P 500 akcijų užsidarius ties pastarųjų penkių dienų maksimumu, jų grąža kitas penkias dienas buvo akivaizdžiai nenormali. Tačiau nuo 2013 m. atrodė, kad penkių dienų stiprybės demonstravimas pradėjo dar labiau stiprinti akcijas – jos ėmė rodyti aiškius impulso požymius. Bėgo metai, centriniai bankai toliau vykdė nulinių palūkanų normų politiką, o investuotojų kapitalas tvirtai įsitvirtino akcijose. Pasikeitė esminis prekybos modelis. Prekiautojai, kurie daugelį metų didžiavosi, kad neseka stiprių pokyčių, staiga atsidūrė nuošalyje nuo rinkos pakilimų.
Paprastas pavyzdys, kaip treideriai nesugeba prisitaikyti prie pokyčių, yra jų požiūris į stop loss išstatymą.
Treideriai stebėtinai dažnai stato stop loss už akivaizdžių palaikymo ir pasipriešinimo lygių arba fiksuotų kainų lygių, rodančių tam tikro dydžio korekciją nuo tam tikro didelio judėjimo – procentais arba pagal Fibonači. Ir, kiek galiu pasakyti iš savo patirties, šie stopų nustatymo metodai visada sukelia nusivylimą.
Viena iš priežasčių yra ta, kad rinkos dalyvių sudėtis nuolat kinta, o kartu su ja kinta ir apimtys. Pavyzdžiui, SPY (populiaraus biržoje prekiaujamo fondo, skirto indeksui S&P 500) apimtis kiekvieną dieną labai skiriasi. Šiuo metu SPY vidutinė apimtis per pastaruosius metus yra šiek tiek daugiau nei 122 mln. akcijų, o standartinio nuokrypio vertė yra beveik 43 mln. akcijų. Kodėl svarbu atsižvelgti į šį kintamumą? SPY apimties ir jos ATR koreliacija per praėjusius metus buvo 0,82 – įspūdingas rodiklis. Tai reiškia, kad daugiau kaip 64 % dienos kainos pokyčių kintamumo lėmė apimties pokyčiai.
Jei pagalvosite, tai turi prasmę. Dienomis, kai apimtis didelė, rinkoje atsiranda papildomų dalyvių – dažniausiai spekuliantų, prekiaujančių tam tikra rinkos kryptimi. Jų koncentruotos pozicijos turi daug didesnę galimybę išjudinti rinką negu market makeriai, prekiaujantys ir pirkimo, ir pardavimo sandoriais. Mažos apimtys reiškia, kad dabar rinkoje yra palyginti nedaug spekuliantų, todėl didelio judėjimo tikimybė nėra tokia didelė. Fiksuoto stopo išdėstymo metodai niekaip neprisitaiko prie nuolatinių rinkos spekuliantų aktyvumo pokyčių. Kai padidėja apimtys, padidėja volatilumas, o stopus dažnai išmuša atsitiktinis rinkos triukšmas. Kai apimtys išsenka, volatilumas sumažėja, ir kaina nepasiekia take profit lygio. Prisitaikantis prekiautojas turi turėti metodą, pagal kurį nustatytų dabartines rinkos sąlygas atitinkančius take profit ir stop loss. Bet koks universalus metodas bus nepakankamai veiksmingas, kai rinkos sąlygos pasikeis.
Svarbiausia išvada
Neužtenka stabilumo, turite būti stabiliai lankstūs.
Kaip rašiau savo TraderFeed tinklaraštyje, vienas iš būdų išlaikyti prisitaikymo galimybes – stebėti dabartinį vidutinį volatilumą ir nuolat skaičiuoti tikimybę pasiekti konkrečius tikslus, esančius aukščiau ir žemiau dabartinės kainos, remiantis dabartinės dienos vidutiniu volatilumu. Prekybos metu adaptyvūs prekiautojai gali reguliariai lyginti dabartinės sesijos apimtis su tos dienos apimčių mediana. Jei apimtys yra didesnės nei pastaruoju metu, galime tikėtis didesnių rinkos pokyčių ir nustatyti šiek tiek tolimesnius tikslus. Tačiau tai darydami turime naudoti platesnius stopus, taigi ir mažesnes pozicijas. Ir atvirkščiai, jei prekyba šiandien ramesnė nei pastaruoju metu šiuo paros metu, turėtume naudoti konservatyvesnius tikslus ir stopus. Šio požiūrio raktas yra Bajeso mąstymo atmaina. Gavę kiekvieną naują rinkos stebėjimų rinkinį, iš naujo įvertiname apimtį ir volatilumą. Netaikant tokio prisitaikymo prie rinkos dalyvių pokyčių metodo, lengva prarasti pelną, kai prekyba tampa aktyvesnė, ir uždirbti per mažą pelną, kai rinka sulėtėja ir kaina nebesiekia take-profit. Ir viena, ir kita gali sukelti nusivylimą, dėl kurio vėliau prekiauti gali būti dar sunkiau.
Išstatant stopus pagal volatilumo principą svarbu yra anksčiau minėtas proceso tipas: lankstumą paversti rutina, kad pokyčių procesas – gebėjimas prisitaikyti – taptų įpročiu. Tai labai svarbus pokytis: prekiautojas, kuris koreguoja tikslus ir stopus pagal tikėtinus rinkos svyravimus, demonstruoja ir drausmę, ir lankstumą. Kaip ir Emilio atveju, geriausi prekiautojų procesai yra tie, kurie pagal nutylėjimą apima lankstumą. Jei išsiugdysite įpročius, padedančius laiku pastebėti besikeičiančias sąlygas ir prie jų prisitaikyti, galėsite vienu metu pasiekti ir procesinį, ir lankstų prisitaikymą.
***
Yra vienas pratimas, kuris, mano manymu, labai naudingas treideriams, – sudaryti savo prekybos proceso schemą. Į ją turėtų būti įtraukta viskas – nuo idėjų generavimo iki sandorių vykdymo ir pozicijų išlaikymo. Nėra jokių fiksuotų parametrų: srauto schema gali būti tokia paprasta arba tokia sudėtinga, kokios reikia konkretaus prekiautojo sprendimų priėmimo procesui iliustruoti.
Paprastai, žiūrint į tokias schemas, į akis krinta dvi savybės. Pirmoji yra linijiškumas. Kai kurios srauto diagramos būna gana tiesinės: pradedama nuo taško A, einama iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C ir t. t., beveik tiesia linija. Kitose schemose pilna kilpų ir sąlygų „jei ir tada”: jei rinka padarys X, aš padarysiu Y. Jei rinka nepadarys X, vengsiu daryti Y ir vietoj to darysiu Z. Neretai į srautų schemas su daugybe atšakų ir kilpų įtraukiamos ne tik pirkimo ir pardavimo, bet ir rizikos valdymo taisyklės. Neseniai dirbau su prekiautoju, kurio srautų schemoje buvo daugybė atšakų, apibūdinančių pozicijų papildymą ir laipsnišką jų uždarymą. Jis sukūrė išsamų veiksmų planą, kuriame atsižvelgta ir į galimybes, ir į riziką. Jis turėjo daug daugiau kelių į pelningumą nei prekiautojas, turintis paprastą linijinę srautų schemą – iš dalies dėl to, kad didelę savo pranašumo dalį skyrė tolesniems veiksmams.
Antroji srautų schemų savybė, kuri paprastai krinta į akis, yra tai, kas slypi cikluose ir sąlygose. Kai kurių prekiautojų šakos skirtos pirkimams, pardavimams, pozicijų laikymui ir prekybos draudimams. Kitiems schema yra ne tik schema, bet ir viena į kitą įterptų schemų rinkinys.
Viena šaka veda į poschemę, kurioje aprašoma ilgalaikė prekyba pagal trendą; kita šaka veda į atskirą sprendimų medį, skirtą trumpalaikei taktinei prekybai. Prekiautojas tarsi sako: vienomis sąlygomis esu vieno tipo prekiautojas, kitomis sąlygomis – kito tipo prekiautojas. Mano senas pažįstamas turi vadinamąją „pagrindinę strategiją”, skirtą prekybai akcijų indeksais. Tačiau kai rinkos sąlygos yra nepalankios jo požiūriui, jis pradeda ieškoti prekybos galimybių atskirose akcijose. Blokų schema, sudaryta iš kelių blokų grandinių, gali apimti daugybę būdų laimėti vienu metu, o ne vieną strategiją, kuri reikalauja visapusiško rinkos bendradarbiavimo.
Įsivaizduokite tokį kontrastingą vaizdą: vienoje pusėje yra linijinė blokų grandinė, kitoje – labai diferencijuota blokų grandinė su daugybe mazgų ir kelių. Kaip manote, kuri iš jų priklauso adaptyviam prekiautojui?
Ar prekiautojai ir investuotojai gali save surišti į vieną tašką, pernelyg komplikuodami savo požiūrį? Absoliučiai!!! Trumpalaikių intuityviųjų prekiautojų srautų schemos paprastai būna mažiau diferencijuotos nei investuotojų, kurie prekiauja ir pirkdami, ir parduodami. Tai, kas „skalperį” gali atitraukti nuo jo pranašumo – modelių atpažinimo, ilgalaikiam investuotojui gali būti absoliučiai būtina vertinimo proceso dalis. Vis dėlto, kiek galiu pasakyti iš patirties, net ir sėkmingi trumpalaikių sandorių prekiautojai savo procesuose praktikuoja tam tikrą diferencijavimą – lankstumą – vien dėl to, kad neprekiautų vienodai ramiomis ir aktyviomis arba tendencijų ir diapazonų rinkomis. Visiems vienodi metodai gerai veikia tik visiškai statiškose rinkose. Tačiau kai keičiasi koreliacija, volatilumas ar kryptingumas, Prokrusto metodas neišvengiamai duoda neoptimalius rezultatus.
Pagalvokite apie Emilį, mūsų pradininką, restorano savininką. Paaiškėtų, kad jo srautų schema pilna detalių, apibūdinančių sąlygas, kuriomis jis siūlo klientams konkrečias vietas, patiekalus ir pan. Jo šūkis „kasdien vis naujas restoranas”. – pabrėžia jo siekį lanksčiai prisitaikyti prie klientų poreikių. Sumanūs treideriai, su kuriais man teko dirbti, buvo panašūs į Emilį. Skirtingose rinkose jie prekiavo skirtingai. Kaip jie išreikšdavo savo idėją: valiutomis ar fiksuotų pajamų instrumentais? Ar jie laikytų poziciją tikėdamiesi ilgalaikės tendencijos, ar rinktųsi taktiškai fiksuoti pelną fiksuodami pjūklinius pokyčius? Geri treideriai randa daugybę būdų laimėti. Kaip jie skiriasi nuo pradedančiųjų, kurių sprendimų priėmimo procesas apsiriboja keletu mechaninių „nustatymų”!
Alternatyvų atšakų, skirtingų taktikų ir strategijų skaičius schemoje atspindi, kiek prekiautojas sugeba integruoti lankstų prisitaikymą į savo tvirtą, pasikartojantį ir rutininį metodą. Problemos prasideda tada, kai rinkos lankstumas viršija mūsų procesų lankstumą.
***
Pabandykite atlikti srautų schemos pratimą: pirmiausia pažymėkite savo požiūrį į prekybos idėjų generavimą, tada sprendimus, kuriuos priimate nustatydami, kaip ir kada tas idėjas paverčiate tikraisiais sandoriais. Į schemą įtraukite, kaip vertinate savo rizikos ir pelno santykį. Schemoje taip pat turėtų būti nurodytas jūsų pasiruošimas prekybos dienai ir jūsų prekybos analizės metodas. Pasistenkite, kad jūsų srautų schema būtų kuo išsamesnė – tokia išsami, kad atsitiktinis skaitytojas pagal ją galėtų atkartoti didelę dalį jūsų metodo.
Kiek išsami yra jūsų srautų schema? Kiek alternatyvių pelno gavimo metodų joje pasirodė esą? Kaip gerai joje susistemintos situacijos, kuriomis neturėtumėte prekiauti? Kaip gerai schemoje užfiksuotas procesas geba prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų?
Jei paaiškėjo, kad jūsų procesui trūksta lankstumo ir gebėjimo prisitaikyti popieriuje, ar galite tikėtis, kad kovos įkarštyje jis pateiks jums perspektyvių alternatyvų? Geros futbolo komandos parengia daugybę žaidimo instrukcijų su įvairiais perdavimais ir perėjimais, o paskui lanksčiai jas naudoja aikštėje, atakuodamos silpnąsias varžovų gynybos vietas. Mūsų pačių žaidybiniai planai turėtų būti tokie pat lankstūs.
Išversta specialiai portalui Spekuliantas.com
Rezultatai treidinge yra individualūs ir priklauso nuo patirties bei disciplinos. Savo įgūdžius ir discipliną galite patobulinti mūsų Spekuliantas mokykloje