Šis turinys rodomas tik prenumeratoriams
Sveiki, mielieji skaitytojai! Pradedančiuosius Forex prekiautojus dažnai domina brokerio pasirinkimo arba jo pakeitimo klausimas. Šia tema jau esame kalbėję iš įvairių aspektų pusių, yra taip pat parašyta nemažai straipsnių. Tačiau šio straipsnio užduotis – detaliau pasiaiškinti vieną iš kriterijų, į kurį verta atkreipti dėmesį.
Kiekvienam treideriui bus verta žinoti, kas yra brokerio likvidumo tiekėjas, ir suprasti orderių įvykdymo niuansus per Forex likvidumo agregatorius. Šiandien jūs sužinosite apie šiuos tiekėjus (apie kai kurias kompanijas jūs tikriausiai jau girdėjote), ir mes išsiaiškinsime, kaip paskirstomas likvidumas Forex, taip pat pakalbėsime apie kai kuriuos neakivaizdžius, bet svarbius momentus.
2020 metais, kasdieninė valiutų rinkos prekybos apyvarta siekia maždaug $10 trilijonų. Prekybos paklausa valiuta 2019 metais buvo apie $6,6 trilijonus pagal tarptautinių atsiskaitymų duomenis (Centrinių bankų).
Palyginimui, pavyzdžiui, JAV akcijų rinkoje prekybos apyvarta siekia $50 milijardų per dieną, o „Nasdaq Vilnius“ – tik 86 mln. eurų per metus. Bet kuris treideris, prekiaujantis Vilniaus biržoje, praktiškai nėra girdėjęs apie kainos praslydimus net su tokiu mažu, lyginant su Forex, prekybos likvidumu.
Kodėl gi jis atsiranda pas valiutinius brokerius, o jo nebuvimas laikomas skiriamuoju bruožu ir kompanijos privalumu? Visa esmė yra likvidumo tiekėjuose arba agregatoriuose.
Likvidumo paskirstymas Forex rinkoje
Nežiūrint į didžiulį valiutų rinkos likvidumą, jo paskirstymas yra gana neįprastas. Didžiausią apimties dalį, apie 30% apyvartos su pagrindinėmis nacionalinėmis valiutomis, tradiciškai gauna Čikagos birža CME, prekiaujanti valiutiniais fjūčeriais nuo 1971 metų.
JAV valiutiniai derivatyvai buvo prekiaujami dar iki priimto istorinio sprendimo Jamaikos konferencijoje, kurioje buvo sutarta dėl Forex decentralizacijos. Vietoj griežto pririšimo, valiutų kursai tapo laisvai konvertuojami.
Teoriškai bet kuri finansinė kompanija galėjo pasiūlyti savo kursą, o praktikoje pasiūlą ir paklausą formavo stambūs bankai, prižiūrimi nacionalinio reguliatoriaus. Čia aktyviai įsijungdavo Centrinis bankas, kuris neretai pats tapdavo aktyviu Forex žaidėju, kurio tikslas buvo tiesioginis nacionalinės valiutos kurso manipuliavimas.
Dažnai tokiems tikslams Reguliatorius sukurdavo nacionalinę biržą – tokios biržos tapo dar viena vieta, kur buvo skirstomas valiutinis likvidumas. Stambūs komerciniai bankai taip pat formuodavo nuosavas lokalias rinkas, finansuodami konversines ir prekybines klientų operacijas.
Neturėdamos centrinės aikštelės, finansinės organizacijos turėjo kažkokiu tai būdu orientuotis į bendrą pasaulinę paklausą ir pasiūlą. Valiutiniai fjūčeriai nesuteikė tokios galimybės dėl šių derivatyvų prekybos ypatumų.
Tarpininku tarp finansinės informacijos apdorojimo ir surinkimo pagal Forex kursą, tapo kompanija Thomson Reuters. Ši agentūra tiekdavo informaciją apie valiutų kursus realiu laiku, pagal stambius sandorius, kuriuos sudarydavo daugybė stambių finansinių organizacijų, užduodamos bankams orientyrus pirkimo ir pardavimo kainoms.
Kompanija Thomson Reuters tapo vienu pirmųjų Forex kotiruočių tiekėju, vėliau pavirtusi į valiutinio likvidumo agregatorių.
Forex rinkos likvidumo tiekėjai ir agregatoriai
Antroji Forex likvidumo paskirstymo banga atsirado vystantis elektroninei prekybai per Internetą. Forex brokeriai pasinaudojo galimybe sukurti distanciškai atsidaromas sąskaitas ir organizavo prekybą per nuotolines platformas. Tame jiems padėjo įstatymas apie laisvą valiutų konvertaciją ir ofšoriniai reguliatoriai, licencijuojantys panašias paslaugas.
Kai kurios kompanijos nevykdydavo sandorių realia valiuta, naudodamiesi viso labo tiekėjų kotiruočių paslaugomis. Tai leisdavo brokeriams uždirbti viršpelnius, pasiliekant sau sudegintus naujokų-treiderių depozitus, kurie nemokšiškai prekiaudavo. Tokia organizacijos forma, kai prekyba buvo vykdoma kompanijos viduje, ant popieriaus, treiderių žargonu buvo pavadinta „virtuvė“.
Labiau toliaregiškos kompanijos naudodavosi bankų, kaip likvidumo tiekėjų, paslaugomis, hedžuojančios arba tiesiogiai išvesdamos į rinką klientų sandorius. Šiuo atveju, kompanijų atlyginimą sudarydavo tik spredas (dar kartais komisiniai). Šiuo metu, dauguma iš ankstesnių brokerių pasiekė tokių apimčių, kurios leidžia jiems patiems tapti likvidumo tiekėjais arba prime-brokeriais.
Bankai ir prime-brokeriai pradėjo savarankiškai formuoti valiutų kursus savo klientams, o tiekėjų verslas tapo „rudimentu“, todėl jie atrado naują nišą. Thomson Reuter pasiūlė smulkiems klientams apeiti bankinių struktūrų monopoliją, sujungiant paraiškas į vieną online-platformą.
Debesų serveriuose buvo kuriamas valiutų biržos analogas, kur per šliuzus į paraiškų Knygą (orderių stiklinę) buvo renkami ir sumuojami pagal kainos lygius orderiai. Tokios rinkos likvidumas buvo nustatomas pagal visų dalyvių apimtis. Debesų paslaugų platformos gavo likvidumo agregatoriaus pavadinimą.
Brokeriams atsivėre galimybė pasiūlyti klientui prekybą be praslydimų pagal kainas, kurias jis mato stiklinėje. Orderių įvykdymą garantuodavo gretutinė kompanija, todėl nebuvo jokios galimybės bet kokioms manipuliacijoms Forex brokerio interesams.
Šiuo metu Forex rinkoje susiformavo dvi valiutinio likvidumo prieigos formos:
- Market-meikingas – valiutinio likvidumo tiekėjas, vykdantis brokerio klientų paraiškas, kurie susiję su juos tiesiogine sutartimi. Paprastai, tuo užsiima visi stambūs tarptautiniai bankai:
Brokeris, šiuo atveju, neišveda treiderio orderių į tarpbankinę erdvę, o siunčia juos kaip užklausą į finansinę įstaigą. Orderiai įvykdomi, arba koreguojasi pagal naują kainą, kuri perduodama atgal treideriui, kad jis sutiktų arba ne. Tai ir yra praslydimas, ir tam kad jo išvegti, brokeriai sudaro sutartis su keletu banku arba prime-brokeriais.
Problema tame, kad bankai stengiasi dirbti su stambiomis kompanijomis ir apimtimis, bet smulkūs Forex brokeriai gali perduoti užklausas per tarpininkus – likvidumo agregatorius;
- Likvidumo agregatorius – tai kompanija, kūrėjas ir programinės įrangos tiekėjas, apdorojantis valiutines klientų užklausas su plačiu papildomų paslaugų spektru.
Faktiškai, likvidumo agregatoriai atidaro valiutinę biržą su kliringu, anonimiškumo taisyklėmis ir dalyvių prekybos skaidrumu. Programinė įranga pereina būtinus saugumo sertifikatus, valiutinės operacijos būtinai yra licencijuojamos Reguliatoriaus.
Jeigu brokeris bendradarbiauja su likvidumo tiekėju, tai treideris gauna tokius privalumus:
- Realų orderių išvedimą į tarpbankinę erdvę;
- Prieigą prie orderių stiklinės;
- Skalpingo strategijos leidžiamos be apribojimų;
- Atidėtų orderių įvykdymas ir paraiškos pagal rinką be praslydimų, arba su minimaliais.
Papildomi pliusai:
- Likvidumo tiekėjas privaloma tvarka tikrina brokerio licenciją, kitu atveju jis gali prarasti ją pats, kaip ir reputaciją.
Būtent platformos brendas padeda privilioti stambių kompanijų valiutinį likvidumą;
- Brokeris dirba pagal technologiją NDD – be dilingo centro, kuris vykdo paraiškas „virtuvėjė“.
Likvidumo agregatoriaus ir brokerio darbo niuansai Forex rinkoje
Dauguma šiuolaikinių Forex brokerių dirba pagal Ndd sistemą skirtinguose jos variantuose. Pats labiausiai paplitęs – ECN tinklas (Electronic Communication Network). Tokias platformas galima pavadinti „tarpbankinėmis“ tiesiogine prasme. Treiderio orderis yra siunčiamas tiesiogiai į stiklinę ir sumaišomas ten su likusiomis paraiškomis. Prekybos spredas nustatomas rinkos paklausa ir pasiūla, o brokerio uždarbis – tik komisiniai nuo prekybos apimties.
ECN vystymasį palaiko prekybos platformų jūrėjai, pagal nutylėjimą siūlantys darbą su likvidumo agregatorių sąrašu. Pavyzdžiui, platforma MetaTrader pagal nutylėjimą suteikia brokeriams išėjimą į šias 8 kompanijas:
Tarp jų yra trys brokeriai, ir tai yra pirmas likvidumo tiekėjo darbo niuansas. Jis gali siūlyti STP-sąskaitas. Šiuo atveju, visos klientos paraiškos automatiškai hedžuojamos priešpriešiniais sandoriais, siauroje likvidumo tiekėjų erdvėje, paprastai pas kitus brokerius.
Tokio darbo varianto pasirinkimas leidžia agregatoriui išvengi licencinių problemų, o tai reiškia, galima praplėsti klientų sąrašą. Klientas gi gali susidurti su praslydimu, jeigu hedžuojama brokerio paraiška bus atmesta, ir mokėti fiksuotą spredą. Iš esmės, STP, kaip ir ECN, garantuoja tai, kad brokeris neįsikiš į treiderio prekybą ir apsaugos treiderį nuo manipuliacijų kotiruotėmis.
Paskutinis darbo niuansas su likvidumo agregatoriais – DMA paslaugos. Brokeris gali sudaryti sandorį su keletu bankais, bet paraiškų apdorojimą patikėti likvidumo tiekėjui. Tokiu atveju, klientų paraiškos pakliūna į tam tikrą siaurą likvidumo erdvę, tikintis orderio įvykdymo iš bet kurio pasirinkto banko. Šio darbo minusas toks pats, kaip ir STP sąskaitose, beje, kaip ir pliusai – juk paraiškos vykdomos automatiškai.
Išvados
Pats aukščiausias likvidumas Forex rinkoje yra Čikagos biržoke CME. Jos savininkai keletą metų aktyviai supirkinėjo valiutų likvidumo agregatorius ir dabar valdo viena stambiausių ECN tinklų. Agentūra Thompson Reuters taip pat jungia kompanijų, bankų ir brokerių likvidumą pagal valiutinius sandorius. Į šį verslą atėjo daugelis prime-brokerių, kaip ir ECN tinklus pradėjo licencijuoti ofšoriniai reguliatoriai.
Nežiūrint į agregatorių vystymąsį, likvidumo tiekėjai taip pat lieka šiame versle. Dauguma bankų turi savus Forex brokerius, praimai vysto dileriškus tinklus su įsipareigojimu hedžuoti sandorius.
Iš esmės, nesvarbu, kokių iš aukščiau išvardintų valiutinių likvidumo formų pasirinks brokeris, svarbiausia klientui – automatinis paraiškų įvykdymas be kompanijos įsikišimo. Problema atsiranda, kai dilingo centre negalima rasti konkrečios informacijos, kas stovi kito sandorio pusėje (išskyrus atvejus, kai kompanijos dydis leidžia brokeriui pačiam būti agregatorium). Forex brokerio patikinimai, kad orderiai yra išvedami į stambius bankus nenurodant jų pavadinimo – gali būti įrodymas, kad taip toli gražu nėra.
Pagarbiai, Mykolas Kuzminskis